| je“26. Lietuvoje tokie didingiausi praeities vaizdai buvo kuriami maždaug 1989–1991 m., nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Istorikai šį laikotarpį vadina „didžiųjų naratyvų“, sociologai - „romantinio nacionalizmo“27. Posovietinė visuomenė „atrado“ Lietuvos istoriją ir paveldą, juo intensyviai domėjosi, kilo paveldo bumas. Tačiau kartu su nepriklausomybe atėjęs ekonominis nuosmukis nuslopino šias iniciatyvas ir tik pagerėjus ekonominei situacijai, maždaug po 1998 m., lietuviškojo paveldo pradedama ieškoti „iš naujo“.
Maždaug nuo 1998-ųjų Lietuvoje pradeda gausėti „naujosios“ paveldosaugos (tačiau dar ne paveldo išteklių vadybos) apraiškų – išpopuliarėja gyvosios archeologijos, istorijos, senųjų amatų programos. Istorinėje kultūroje tuo metu vyraujantis didysis nacionalistinis naratyvas ir S. Daukanto bei A. Šapokos Lietuvos istorijos vizija pradedama pildyti smulkesniais pasakojimais, ieškoma naujo naratyvo. Ir nors, istorikų požiūriu, istorinio diskurso pokyčių yra jau nuo 1994 m., paveldosaugą šie pokyčiai pasiekia tik 1996–1998 m. kartu su gyvosios istorijos idėja. 1998 m. publikuojama Kultūros ministerijos užsakyta prof. Alfredo Bumblausko parengta (autoriaus teigimu, sumanyta dar 1996 m.) „Gyvosios istorijos programa: istorinė kultūra šiuolaikinės sąmonės formavimui“, kurioje konstatuojamas dabarties ir ateities vertybinio akcentavimo skirtumas nuo tradicinės istorinės sampratos (didžiausia vertybė – praeitis). Istorijos akcentavimas dabarčiai ir ateičiai metaforiškai pavadinamas „gyvąja istorija“, kuri remiasi multiperspektyvumo principu ir kurios tikslas yra istorinės sąmonės aktyvinimas ir įvairinimas. Ši programa atspindi istorinės kultūros pokyčius, kartu su kuriais Lietuvoje atsiranda ir paveldo industrija.
Nuo 1998 m. ir ekonominė situacija tampa palanki paveldo industrijai atsirasti. Didžiausia infliacija šalyje buvo 1991–1993 m., mažiausios piniginės vartojimo išlaidos – 1993 m., mažiausi bendrojo vidaus produkto pokyčiai, palyginti su praeitais metais – 1992–1994 m., sumažėjęs studentų skaičius – 1994–1995 m.28 Ekonominis 1991–1993 m. nuosmukis nemobilizuoja kultūrinio potencialo (nepatvirtina R. Hewisono nuosmukio schemos). Ryškesnis muziejų ir jų lankytojų skaičiaus šuolis pastebimas tik 1997 m.29 1995 m. įvyksta persilaužimas ir BVP pradeda didėti30, Rusijos ekonominė krizė (1998 m.) šį augimą šiek tiek pristabdo, tačiau paskui jis tik intensyvėja. Augant ekonomikai didėja gyventojų perkamoji galia, pakankamam gyventojų skaičiui gaunamos pajamos leidžia daugiau laiko skirti laisvalaikiui ir kultūrai, plečiasi laisvalaikio pramogų sektorius, atsiranda palankios sąlygos kurtis paveldo industrijai. Be to, gerėja kultūros finansavimas, daugėja muziejų. Daugėja ir jų lankytojų. 1998–1999 m. pradeda didėti „šiuolaikinių etnografinio stiliaus“ pastatų populiarumas.
___
26 Aleksandravičius E. Praeities miražai ir nevisavertiškumo statybos kompleksai // Kultūros barai. 2001,
t. 12, p. 37.
27 Šutinienė I. Tautos istorijos mitai Lietuvos gyventojų sąmonėje // Švietimo studijų sąsiuvinis. Nr. 2. Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika. Vilnius, 1997, p. 71.
28 Lietuva. 10 metų atgavus nepriklausomybę. Vilnius, 2000, p. 10, 11, 16, 37.
29 Lietuvos kultūros politika 1997 m. // <http:// www.lrkm.lt> (žiūrėta 2005 12 05); Lietuvos Respublikos muziejai 1997–1999 m. // <http:// www.lrkm.lt> (žiūrėta 2005 12 05); Ambrozaitienė D. Dažniausiai lankoma kultūros įstaiga – muziejus – 2005 // <http:// www.std.lt> (žiūrėta 2005 12 05); Lietuvos muziejai. 2002 m. statistiniai duomenys – 2002 // <http:// www.muziejai.lt> (žiūrėta 2005 12 05); 2001 m. Lietuvos muziejų ataskaita – 2002 // <http:// www.lrkm.lt> (žiūrėta 2005 12 05);
2000 m. Lietuvos muziejų ataskaita – 2001 // <http:// www.lrkm.lt> (žiūrėta 2005 12 05).
30 Geralavičius V. Lietuvos ekonomika: dabartis ir artimiausios perspektyvos // http://finansai.tripod.com/ekonomika.htm (žiūrėta 2005 12 05). |
dizainas ir programavimas giriaus