sprendžiami schematiškai, demonizuojant liberaliąją buržuaziją ir socialdemokratinį judėjimą. Istorijos instituto ir redkolegijos atstovas Jurginis buvo linkęs sutikti su pasakytomis pastabomis: „Istorija turi būti taip parašyta, kad ji sukeltų simpatiją ir pagarbą lietuvių tautai. Reikia išryškinti lietuvių valstybės nuopelnus, bajorų demokratijos nuopelnus, kurie suvaidino didelį vaidmenį.“29  Susirinkimo pabaigoje partijos elitui atstovaujantis LKP CK sekretorius Niunka pabrėžė, jog „dažnai vadovėlyje faktai pakeičiami deklaracijomis“30. Šios aukšto funkcionieriaus užuominos Istorijos instituto direktoriui Žiugždai pakako, kad bent iš dalies pripažintų teksto broką. Tiesa, Žiugžda suabejojo raginimo daugiau dėmesio skirti politinei istorijai pagrįstumu, tačiau sutiko, jog reikia likviduoti deklaratyvius pareiškimus svarstant lietuvių ir rusų santykius.

Kokią įtaką sovietinės lietuvių istoriografijos oficialiajam diskursui turėjo LKP CK iniciatyva surengti posėdžiai, kuriuose Žiugždai buvo leista suprasti, kad jo kuriama Lietuvos TSR istorijos versija neatitinka „laiko dvasios“ ir neišlaiko elementariausios mokslinės kritikos? Į šį klausimą atsakyti leidžia tolesnė įvykių eiga – vadovėlio spausdinimas buvo sustabdytas, o Istorijos instituto direktoriaus oponentai pabandė sukelti maištą istorikų ceche.

1956 m. gruodžio 13 d. prasidėjusioje Mokslų akademijos (toliau – MA) Visuotinėje sesijoje, visuomeninių mokslų skyriaus posėdyje pristačius institutų darbo ataskaitas bei perspektyvinius planus, žodžio paprašė Bulavas31. Užlipęs į tribūną jis pareiškė, kad Istorijos institutas dirba nepatenkinamai, nesugeba įvykdyti jam keliamų uždavinių, apibendrinamojo pobūdžio veikalų parengimas vėluoja, o Lietuvos istorijos vadovėlio tekste gausu „teorinių ir ideologinių“ trūkumų. Taip Bulavas metė iššūkį Žiugždai, paviešindamas informaciją apie gegužę ir liepą LKP CK iniciatyva įvykusius posėdžius. Vilniaus universiteto rektorius sesijos dalyviams pranešė, jog minėtas tekstas jau buvo svarstytas du kartus, o svarbiausios klaidos yra šios: „1) kurse paneigtas Lietuvos valstybingumas, 2) netinkamai aiškinami lietuvių ir rusų tautų istoriniai santykiai, 3) neteisingai vertinamas lietuvių nacionalinis judėjimas ir 4) atvirkščiai parodytas gamybinių jėgų vystymasis – pagal kursą su kiekviena nauja formacija lietuvių liaudies gyvenimas darosi vis blogesnis ir blogesnis. Daugiausia esą klaidų drg. J. Žiugždos rašomose kurso dalyse…“32  Bulavas taip pat pažymėjo, jog Istorijos institutą dar slegia „asmenybės kulto liekanos“. Argumentuodamas šį teiginį jis atkreipė sesijos dalyvių dėmesį į tai, jog Žiugžda „savo laiku prisidėjo prie tokių vertingų darbuotojų, kaip Matulaitis, Jurginis persekiojimo ir jų nušalinimo, o palaikė ir apsistatė tokiais nemokšomis kaip Z. Kutorgienė, G. Koniuchovas“33.

---

29 LYA. F. 3377, ap. 17, b. 7, l. 4.

30 Ten pat.

31 Apie šios asmenybės veiklą „atšilimo“ proceso Lietuvoje metu ir Vilniaus universiteto atlietuvinimo darbą žr.: Vilniaus universiteto istorija 1579–1994. Vilnius, 1994, p. 290–293; Kazlauskas A. Kaip Vilniaus universitetas sulietuvėjo. Pasikalbėjimas su buvusiu Vilniaus universiteto rektoriumi akademiku Juozu Bulavu // Gimtasis kraštas. 1988, gruodžio 8–14, Nr. 49, p. 1–2; Svarbiausia neprarasti pusiausvyros. Juozas Bulavas [Prisiminimai] // Juozaitis A. Tarp žmonių. Vilnius, 1993,
p. 45–56; Juozas Bulavas [Prisiminimai] // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Vilnius, 1992, p. 374–382.

32 Žr.: Lietuvos TSR MA Visuomeninių mokslų skyriaus Visuotinio susirinkimo 1956 m. gruodžio 13 d. vakarinio posėdžio protokolą (Lietuvos Mokslų Akademijos archyvas (toliau – LMAA). F. 1, ap. 4, b. 77, l. 19).

33 LMAA. F. 1, ap. 4, b. 77, l. 20.