vo nužudyta18. Taip pat kunigai buvo kaltinti godumu, įvairiomis spekuliacijomis statant bažnyčias, parapijos namus ir ryšiais su partizanais ar nacistine valdžia. Garsūs išeiviai kunigai, kaip antai V. Brizgys, Z. Ignatavičius, irgi buvo šmeižiami Lietuvos ir užsienio spaudoje. Naujas kovos etapas su Bažnyčia prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje, kai pablogėjus Katalikų bažnyčios padėčiai, stiprėjo kunigų pasipriešinimas ateistinei ir antibažnytinei valdžios politikai. 1972 metais išėjęs pirmasis „Kronikos“ numeris ir 1978 metais įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (toliau TTGKK) iš esmės pakeitė religinį antisovietinį pasipriešinimą. Šiuo laikotarpiu kompromitavimas ne tiek nukreiptas prieš atskirus kunigus (paviešinant jų gyvenimo detales) ar Katalikų bažnyčią kaip instituciją, kiek diskredituojamas naujas religinis sąjūdis ir jam atstovaujantys asmenys, organizacijos ir leidiniai. KGB organizavo kompromitavimo akcijas ne tik prieš „Kroniką“, TTGKK, bet ir su jais susijusius kunigus – J. Zdebskį,
S. Tamkevičių, A. Svarinską, B. Laurinavičių. KGB siekė sukompromituoti J. Zdebskį – apkaltinti jį užmezgus neleistinus kunigui ryšius su moterimis, bet taip ir nesugebėjo to įrodyti.

Aštuntajame dešimtmetyje, prasidėjus judėjimui už žmogaus teises ir laisves, KGB bandė susidoroti ir su aktyviais žmogaus ir tautos teisių gynėjais. Diskreditavimo ir kompromitavimo akcijų taikiniais tapo A. Terleckas, V. Petkus, B. Gajauskas, į Vakarus emigravę T. Venclova, sutuoktiniai Jurašai ir kiti. Šmeižiant juos siekta sukompromituoti žmogaus teisių judėjimą, atitraukti žmones nuo sukompromituotų asmenų ir pateisinti susidorojimą su jais: „Nacionalistus kompromituoti, izoliuoti, kad bet koks panašus valdžios veiksmas būtų suvoktas visuomenės ir sulauktų jos palaikymo.“19  Šiuo atveju kompromitavimas nukreiptas prieš konkrečius asmenis. Asmenis diskredituojanti medžiaga kompromitavo juos kaip asmenybes, nes neva atskleidė jų ydas ar neigiamus charakterio bruožus. Naudotas ne tik akivaizdus melas, bet ir KGB naudinga linkme interpretuojami faktai. Ypač jei kai kurie žmogaus teisių judėjimo dalyviai anksčiau buvo teisti ar ištremti.

Pažymoje apie Balio Gajausko asmenybę parašyta, kad „duomenų apie piktnaudžiavimą alkoholiu ar narkotikais nerasta, psichikos ar kitomis rimtomis ligomis nesirgo“20. Iš to galima daryti prielaidas, kokių faktų KGB reikėjo, norint susidoroti su disidentais. Paviešinami ir savaip interpretuojami B. Gajausko praeities faktai. Jis vadinamas užkietėjusiu nusikaltėliu, žudiku21. Sąmoningai nutylėta, kad tas spaudoje paviešintas įvykis buvo savigyna, o ne žmogžudystė. V. Petkus, A. Terleckas irgi pateikiami kaip asmenybės, „kuriems buvo svetimas sąžiningas gyvenimo būdas. V. Petkus neva aplink save telkė jaunimą, jį girdė, jo gyvenimo principuose nebuvo jokios moralės, etikos. Siekdamas savo tikslų, jis melavo, sukčiavo, klastojo faktus ir t. t.“22 KGB kurtas disidentų – avantiūristų, nepatikimų, amoralių asmenybių – įvaizdis turėjo žmonėms parodyti ne tik tų asmenų nepatikimumą, bet ir sukelti abejones disidentiniu judėjimu.

Prieš didžiausias ir aktyviausiai Lietuvos laisvinimo idėją Vakaruose keliančias organizacijas, kaip antai Vyriausiasis Lietuvos išlaisvini

---

18 Kauneckas J. Prelatas Olšauskas. Vilnius, 1984,
p. 27. Kunigas K. Olšauskas nepriklausomoje Lietuvoje 1929 metais buvo nuteistas už moters nužudymą, bet jo kaltė nebuvo neginčijamai įrodyta.