Ankstyvoji modernizacija

Heterogeninė ankstyvosios monarchijos politinė struktūra egzistavo iki pat Vytauto (1392–1430) laikų. Šio didžiojo kunigaikščio valdymo metu, pasibaigus politinės Lietuvos izoliacijos laikotarpiui ir intensyvėjant kontaktams su gretimais kraštais, susidarė sąlygos įvykdyti reformas. Šios reformos visų pirma pasireiškė kaip struktūrinis „sutankinimas“: tolesnė teritorializacija ir valdymo (administracijos) intensyvinimas. XV a. pirmoje pusėje LDK ėmė klostytis nauja institucinė kultūra. Suprantama, kad šį procesą galima sieti su Lenkijos institucine įtaka, tačiau į visa tai verta žvelgti bendresniame vėlyvųjų Viduramžių Europos, ypač Vidurio Rytų Europos regiono, raidos kontekste. Būtent vėlyvaisiais Viduramžiais (XIII–XV a.) Europoje įvyko esminės valdymo sistemos permainos, kurias apibūdina naujų valstybinių struktūrų ir institucijų kūrimo procesas. Senąją asmeniniais santykiais paremtą valdymo organizaciją pamažu pradėjo keisti pastoviais valstybiniais institutais apsirūpinusi suvereno valdžia⁴⁷. Apie XIV a. vidurį struktūriniai pokyčiai apėmė ir Vidurio Rytų Europos karalystes: Čekijoje – Karolio IV (1346–1378)⁴⁸, Lenkijoje – Kazimiero Didžiojo (1333–1370)⁴⁹ laikais. Istoriografijoje šie pokyčiai kartais sąlygiškai vadinami „ankstyvąja modernizacija“, pabrėžiant fundamentalią jų reikšmę ankstyvojo valstybingumo raidai. Lietuvoje ši „ankstyvoji modernizacija“ turėjo kai kurių specifinių bruožų. Viena, šis procesas, palyginti su gretimais kraštais, vėlavo, antra, jame beveik nepasireiškė kitų regiono valstybių raidą smarkiai paveikęs naujakurių apgyvendinimas (kolonizacija) vokiečių teisės pagrindu⁵⁰. Todėl teritorializacijos procesui itin reikšminga vidinė kolonizacija čia turėjo verstis savomis jėgomis. Kalbant apie valstybinių institutų recepciją, be Lenkijos, reikia turėti omenyje Čekiją, Sileziją, ypač Vokiečių ordiną, su kuriais XIV a. pabaigoje–XV a. vyko intensyvi komunikacija.

Archajinį valdymą keliaujant pradeda keisti rezidencinis valdymas. Vokiečių ordino magistrų valdymo įpročius tyrinėjęs Klausas Neitmannas šią viešpatavimo formą vykusiai įvardijo kaip „rezidencinį valdymą pakeliui“⁵¹. Vytautas valdė dar intensyviai keliaudamas (kaip, beje, ir Jogaila Lenkijoje, kurio valdymas kiek skyrėsi nuo prieš jį valdžiusių karalių⁵²). Kita vertus, nepaisant tebeegzistuojančios valdymo keliaujant praktikos, vis didesnę reikšmę įgijo svarbios rezidencinės pilys. Vytautas jų turėjo bent kelias – Vilniaus, Trakų, Lucko, taip pat Gardino ir Kauno. Savo dvare Vytautas įsteigė institucinio europinio dvaro sistemą. Nors šios sistemos šaknys ir siekia ankstyvųjų Viduramžių frankų valdovo dvarą, nuo brandžiųjų Viduramžių patyrė svarbių pokyčių ir virto suverenaus karaliaus ar kunigaikščio valdžios po-

___

47 Plg. Moraw P. Von offener Verfassung zu gestalteter Verdichtung: das Reich im späten Mittelalter. Frankfurt am Main–Berlin, 1989; Schubert E. Fürstliche
Herrschaft und Territorium im späten Mittelalter. München, 1996.

48 Seibt F. Karl IV. Ein Kaiser in Europa 1346 bis 1378. München, 1994 (2. Aufl.).

49 Gawlas S. Polska Kazimierza Wielkiego a inne monarchie Europy Środkowej – możliwości i granice modernizacji władzy // Modernizacja struktur władzy w warunkach opóźnienia. Europa Środkowa i Wschodnia na przełomie średniowiecza i czasów nowożytnych. Red.
M. Dygo, S. Gawlas i H. Grala. Warszawa, 1999, s. 5–34; Kurtyka J. Odrodzone Królewstwo. Monarchia Władysława Łokietka i Kazimierza Wielkiego w świetle nowych badań. Kraków, 2001.

50 Körmendy A. Melioratio terrae. Vergleichende Untersuchung über die Siedlungsbewegung im östlichen Mitteleuropa im 13.–14. Jahrhundert. Poznań, 1995.

51 Neitmann K. Der Hochmeister des Deutschen Ordens in Preußen – ein Residenzherrscher unterwegs. Köln–Wien, 1990.

52 Gąsiorowski A. Itinerarium króla Władysława Jagiełły (1386–1434). Warszawa, 1972.