Istorija kine ir televizijoje analizuotina ir kitu – istorinės sąmonės pasireiškimo kultūroje – aspektu. Kinas ir televizija gali būti sureikšminti kaip instancijos, kurios savitomis priemonėmis interpretuoja praeitį, pateikia tam tikrą „mediating history“ tikrovę. Vokiečių istorijos teoretiko Jörno Rüseno nuomone, visokio kokio praeities aiškinimo priežastis yra tiek pavieniam žmogui, tiek visuomenei būdingas poreikis orientuotis laike. Minėtas poreikis yra realizuojamas istorinės sąmonės operacijomis⁸. Ši įžvalga leidžia kiną ir televiziją aktualinti kaip viešas istorinės sąmonės pasireiškimo erdves arba viešos istorinės kultūros instancijas. Joms pažinti svarbios žinios apie visuomenės istorinės sąmonės konfigūracijas ir transformacijas. Tad šis specifinis požiūris į istoriją kine ir televizijoje nutolina juo besiremiančius tyrimus nuo tradicinių kultūros istorijos tyrimų. Tačiau analizuojant istorinės kultūros formas domimasi ne tik abipuse visuomenės istorinės sąmonės ir istorijos diskurso sąveika, bet ir keliami istorijos specifikos įvairiose komunikacijos priemonėse klausimai: kokią reikšmę audiovizualinę informaciją atkuriančios ir perteikiančios priemonės, pirmiausia kinas bei TV turi istorijos konstrukcijai? ar dėl audiovizualinės medžiagos struktūros istorija yra savičiau konstruojama nei žodinėse ar literatūrinėse perteikimo formose?⁹ Sprendžiant iš Vakarų Europos ir Amerikos autorių studijų, šiai naujai problematikai įtakos turėjo naratyvistinės istorikos atstovų (ypač Haydeno White’o) darbai, atskleidę, jog istorijos pasakojimas yra ne vien vaizdavimo forma, bet ir pats istorijos aiškinimo procesas. Taip pat naujiems tyrimams impulsų suteikė žodinės tradicijos kultūrų tyrimai, atskleidę, jog šios formos kitaip organizuoja kultūrinės atminties darbą nei literatūrinės¹⁰.

Apibendrinant galima teigti, kad istorijos kine ir TV formos istorikų gali būti tiriamos trejopai. Visų pirma filmai ar TV laidos istorine tematika yra naudojami kaip specifiniai šaltiniai jų sukūrimo laikotarpio istorijai pažinti. Taip pat istorijos kine ir televizijoje formos analizuojamos kaip vienos iš svarbiausių šiandienos visuomenės istorinės sąmonės veiksnių arba interpretuojamos kaip istorinės sąmonės apraiškos viešojoje kultūroje.

2. Audiovizualinės istorijos definicijos pastangos

Komunikacijos specialistas Knutas Hickethieras, siekdamas akcentuoti istorijos konstravimo kine ir TV specifiką bei pabrėžti verbalinės ir neverbalinės istorijų skirtybę, į vokiečių diskursą įtraukė audiovizualinio istorijos rašymo apibūdinimą¹¹. Nors, anot šio mokslininko, ši tema kol kas yra tik periferiškai paliesta, vakariečių tekstų apie istoriją kine bei televizijoje gausa leidžia mums ieškoti audiovizualinės istorijos koncepto definicijos. Remdamiesi komunikacijos ir istorijos specialistų studijomis, pabandysime nusakyti „audiovizualinės istorijos“ esmę.

___

8 Plačiau žr.: Rüsen J. Historische Vernunft, Grundzüge einer Historik I: Die Grundlagen der Geschichtswissenschaft. Göttingen, 1983.

9 Hickethier K. Film und Fernsehen als Mediendispositive in der Geschichte // Der Film in der Geschichte / Hg. K. Hickethier u.a. Berlin, 1997, S. 63.

10 Лотман Ю. М. Внутри мыслящих миров: человек, текст, семиосфера, история. Мoсква, 1996, с. 344–356.

11 Hickethier K. Film und Fernsehen, S. 71. Anot Aivo Ragausko, JAV yra vartojamas istoriofotijos terminas, kuriuo „[…] apibūdinamas istorijos pateikimas vizualiniame-filminiame diskurse kaip priešingybė istoriografijai, istoriją pateikiančiai žodiniame-rašytiniame diskurse“. Žr.: Ragauskas A. Istorinis filmas ir šiuolaikinė kultūra // Naujasis židinys. 2001, Nr. 12, p. 709.