Racionali valdžia pagrindžia savo teisę įsakinėti, ir tų, kam įsakinėjama, pareigą paklusti nuorodomis į savo legalumą. Tradicinė valdžia legitimuojasi, apeliuodama į tradiciją, į nusistovėjusios tvarkos, papročių "šventumą". Pagaliau charizmatinės valdžios legitimiškumo pagrindas yra valdovo asmeninė karinė, politinė ar religinė charizma - jo nepaprasti kariniai, politiniai ar religiniai sugebėjimai, iškeliantys jį aukštai virš paprastų mirtingųjų.
M. Weberis skiria du pagrindinius tradicinės valdžios tipus: "aparatinę" valdžią, kuri naudojasi tam tikru valdymo aparatu (Verwaltungsstab) ir išsiverčiančią be tokio aparato - "beaparatę" valdžią. „Beaparatės" valdžios atmainos yra gerontokratija ir pirmykštis patriarchalizmas. Be valdymo aparato negali išsiversti valdžia, siekianti išplėsti savo imperatyvinės kontrolės sritį už giminės ribų. Aparatinė valdžia yra politinė - ji pagrindžia savo reikalavimus paklusti jai grasinimu panaudoti prievartą, kaip kraštutinę sankciją, nepaklusnumo atveju. Aparatinės valdžios atveju legitimacijos problema susidvejina. Pirma, valdovas ar valdovai turi legitimuotis valdymo aparato akyse; antra, jie turi legitimuotis tų, kuriuos jie valdo per valdymo aparatą, atžvilgiu. Jokia valdžia negali egzistuoti, neišsprendusi pirmosios problemos, tuo tarpu antrosios problemos išspendimas nėra būtinas valdžios egzistavimui.
Tradicinę "aparatinę" valdžią M. Weberis vadina patrimonializmu. Jos valdymo aparato užuomazga, o vėliau - branduolys yra valdovo "patrimonium": tėvonija, namai, rūmai. Patrimonialinis valdovas vertina valdžią kaip savo giminės nuosavybę, o valdymo aparato personalą - kaip savo asmeninius tarnus. Būdinga, kad tradicinės valdžios aparate tam tikros valstybinės valdžios pareigos vadinasi tarnų valdovo rūmuose pareigybių vardais -"stalininkas", "arklininkas" ir t. t. Patrimonializmas - tai savotiškas kontinumas, kurio vienas polių yra "grynasis" patrimonializmas, kurį M. Weberis dar vadina sultonizmu. Šį tradicinės valdžios idealųjų tipą glaudžiausiai aproksimuoja Rytų despotijos. Čia tradicija palieka daugiausiai erdvės valdovo savivalei. Grynojo sultonizmo atveju ne tik valdžia bei jos priemonės, bet ir pats valdymo personalas yra valdovo nuosavybė. Jį sudaro vergai arba baudžiauninkai. Pavyzdžiu gali būti mameliukų ir janyčiarų kariuomenės viduramžių Egipte bei Osmanų imperijoje, viziriai-eunuchai Rytų valdovų rūmuose ir t. t.
Grynasis patrimonializmas yra nestabili valdžios forma, kadangi neišsivysčiusio arba žlungančio pinigų ūkio sąlygomis valdymo aparatą, visų pirma kariuomenę, galima išlaikyti, tik dalijant aparato personalui beneficijas pajamų, kurias teikia atskirų valdovo valdžios galių vykdymas, pavidalu. Tai pirmiausia fiskalinės valdžios galia - galia rinkti mokesčius |
dizainas ir programavimas giriaus