ma.“⁴¹  Ir šioje vietoje schemos poreikiai ima diktuoti klausimus: „Norint tuos santykius nustatyti, reikia turėti daug tikslesnį gamybinių jėgų ir to meto visuomenės struktūros vaizdą, reikia ne tik konstatuoti, kad žemdirbystė buvo pagrindinis lietuvių užsiėmimas, bet ir žinoti jos ir žemės ūkio technikos lygį, amatų ir prekybos apimtį, įsitikinti, kaip atrodė gyvenvietės, kokie buvo šeimos ir bendruomenės narių santykiai.“⁴²  Taigi akivaizdu, jog šiuo atveju problemų kyla tenkinant marksistinio modelio poreikius. Tačiau tuo jo poveikis J. Jurginio moksliniam aparatui nesibaigia. Vėliau  mokslininkas tikslins ką tik cituotus klausimus ir bandys ieškoti į juos atsakymų. Ir čia galima konstatuoti, jog J. Jurginio diskurse, tiek koreguojant sau keliamų uždavinių formuluotes, tiek ieškant jų sprendimo būdų, nuolat funkcionavo marksistinės istorinės realybės eksplikavimo schemos⁴³. Beje, šį  J. Jurginio darbo ypatumą dar 1963 m. Istorijos institute vykusiame knygos svarstyme yra sureikšminęs prof. M. Jučas pažymėdamas, kad „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“ – kūrybiško, „nedeklaratyvaus“ marksizmo veikalas⁴⁴.

Išvados

Pamatinio J. Jurginio veikalo „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“ analizė atskleidė subtilius „erezijos“ sovietinėje marksizmo versijoje simptomus ir leido minėtą studiją, operuojant A. Bumblausko pasiūlytomis distinkcijomis, vertinti kaip atsiribojimo nuo stalinizmo-leninizmo pastangą. Komplikuotame ir neretai prieštaringame J. Jurginio diskurse minėtas veikalas išsiskiria virtuozišku marksistinės teorijos perpratimu, o tai sudarė autoriui galimybę koreguoti kertinius sovietinės istoriografijos postulatus išsakant užuominą apie Vakarų Europos – Lietuvos – Rusijos netapatumą ir kartu – įžvelgiant kokybiškai skirtingus Lietuvos bei Rusijos raidos kelius. Pastarųjų novacijų vertę didina faktas, jog ideologiškai pavojingiausi J. Jurginio veikalo prasminiai akcentai sovietmečiu nebuvo įvertinti kaip nukrypimas nuo generalinės istoriografijos linijos. Šis momentas leidžia pasiūlyti vieną iš prielaidų, galbūt padėsiančių įminti „Jano“ mįslę. Sovietmečio epocha istorikus, o ir visą humanitarų cechą, dažnai versdavo užsiimti žodine ekvilibristika. J. Jurginis buvo vienas iš nedaugelio, kurio plunksnai pakluso ne vien žodžiai, bet ir prasmės. Kodėl šis „žaidimas“ prasmėmis dažnai duodavo nevienareikšmiškų rezultatų – į tai istoriografijos tyrinėtojams dar reikės atsakyti.

___

 41 Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, p. 46.

 42 Ten pat.

 43 Geru pavyzdžiu, iliustruojančiu mūsų ką tik išsakytą teiginį, yra šis J. Jurginio refleksijos vingis: II skyriaus, 5-ojo poskyrio pradžioje, apibrėždamas čia tiriamos problemos kontūrus, istorikas deklaruoja: „Kokia šeimos forma vyravo tuo ar kitu visuomenės vystymosi laikotarpiu, labai svarbu nustatyti todėl, kad ji priklausė nuo nuosavybės santykių“ (Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, p. 89). Čia pat pateikiamas ir bendriausias atsakymas, kurį vėliau reikės tikslinti, išplėtoti ir pagrįsti šaltinių duomenimis: „Buržuaziniai istorikai didžiąją šeimą vaizduoja kaip natūralaus mažosios šeimos išaugimo vaisių. Iš tikrųjų, kaip įrodė F. Engelsas, šeima vystėsi atvirkščiai: individualinė (mažoji) šeima atsirado, skaidantis didžiajai šeimai. Ji atsirado tada, kai gamybinių jėgų lygis leido egzistuoti atskiros šeimos ūkiui“ (ten pat, p. 90). Analogiškų pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau.

 44 LMAA. F. 16, ap. 1, b. 181, l. 1.