1918 m. tautinių Latvijos valstybės susikūrimas16  ir Lietuvos valstybės atkūrimas iš esmės pakeitė iki tol egzistavusios istoriografijos padėtį, suteikdama prielaidas nacionalinei istoriografijai ir mokslinėms tradicijoms kurtis. Latvių ir lietuvių tautų nacionalinio valstybingumo raida buvo tapati, tiesa, kelyje į nepriklausomybę kiekviena tauta turėjo savų specifinių savitumų, skirtingų veiklos formų, tačiau pagrindiniai etapai ir siekiai iš esmės nedaug skyrėsi17. Būtent šiuo atveju norėtųsi pabandyti labiau pabrėžti laikotarpį, kai istoriografinėms paralelėms atsirasti buvo palankiausios sąlygos: mokslo institucijų kūrimosi ir veiklos kontekste.

Lietuva, tęsdama savo mokslo tradicijas, dėl to meto politinių aplinkybių atkuria Lietuvos aukštąją mokyklą Kaune 1922 m.18 Latviai iki tol dar nuo 1862 m. veikiantį Politechnikos institutą pertvarko į Latvijos universitetą Rygoje 1919 m.19 Latvijoje aktyviai veikė 1923 m. įkurta paminklų valdyba, besirūpinanti senovės istorijos paminklų apsauga ir tyrinėjimu, kurios užuomazga buvo 1869 m. įkurta Rygos latvių draugijos Žinybų komisija, taip pat veikė Latvių senovės tyrinėtojų draugija. Jau XIX a. pab. pasirodė istorikų įvairių publikacijų, tačiau mokslas, taip pat ir istorijos mokslas, tada dar nebuvo valdybos politikos interesų akiratyje. Tai faktiškai buvo, galėtume teigti, mokslininkų individualių interesų išraiška20.

Latvijos universiteto 1919 m. rugsėjo 28 d. oficialaus atidarymo metu buvo nurodyta, kad aukštoji mokykla turi 9 fakultetus, 110 dėstytojų ir 940 studentų21. Su universiteto atidarymu kaip akademinis dalykas įvesta ir Latvijos istorija. Latvijos istorija, kaip mokomasis dalykas, buvo įvesta visose Latvijos mokyklose. Latvijos istorijos katedros stiprinimas siejamas su iškilaus istoriko A. Švabės vardu. Pati Latvijos istorijos katedra priklausė Istorijos ir filosofijos fakultetui22. Reikėtų pabrėžti, kad ypatingas dėmesys įkurtame Latvijos universitete buvo skirtas archeologijai. Čia anksti buvo profesionaliai susirūpinta archeologijos problemomis, kurias karštai propagavo ir Lietuvoje aktyviai archeologinius tyrimus daręs Latvijos universiteto Archeologijos katedros vedėjas F. Balodis23.

---

16 Istoriografija pradeda vystytis įgaudama politinį atspalvį, Baltijos šalių mokslinių konferencijų (tarp jų ir istorikų) metu, susikoncentruoja į politinių problemų polemiką. Vokiečių istorikas D. Henings pabrėžia, kad pačioje Latvijos istoriografijoje yra įvairiai interpretuojamas ir pats latvių nacijos ir Latvijos valstybės susidarymo procesas. Latvių tautinė istoriografija, ypač 1930 m., susijusi su koncepcija, iš kurios išplaukia, kad latvių nacija buvusi prieš vokiečių pasirodymą 1200 m. Latvių, kaip visateisės Europos tautos, natūrali ir harmoninga raida po vokiečių agresijos viduramžiais vėlavo septyniasdešimt metų ir tiktai XIX a. viduryje gyveno renesansą. Romantinė mito esmė yra aiškiai matoma ir po 1920 m. Svarbus uždavinys buvo ideologiškai stabilizuoti jauną valstybę ir tautą, kai suskaldyta į kelis regionus ir socialines grupes, ir ypač po Ulmanio vadovauto valstybės perversmo 1934 m., pirmame plane buvo šūkis Latviją latviams su siekiu daugianacionalinę valstybę pertvarkyti į vienos tautybės valstybę. Po 1940 m. į Vakarų žemes emigravusių latvių istorinio pagrindo požiūriu buvo trokštama paneigti rusų pretenzijas į valdžią, kurios atsirado Tarybų Sąjungai okupuojant tėvynę. Todėl atsirado galimybė remtis antra latvių istoriografijos koncepcija – nacionalinis prabudimas kaip prielaida pilietinei revoliucijai 1905 m. ir proletarinei revoliucijai 1917 m. Istorijos varomoji jėga šiuo atveju nėra nacija, bet latvių proletarai kartu su Pasaulio revoliucijos darbininkų klase, Rusijos darbininkija ir avangardu – komunistų partija. O tai sako, kad Latvijos Respublika nuo 1918 iki 1940 m. buvusi tik užsienio imperialistinės intervencijos produktas. Henings D. Nacionālā kustība un nacionālās valsts tapšana Latvija // LVIZ. Rīga, 1995. Nr. 1, p. 65.

17 Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais. Kaunas, 1999, p. 85.

18 Lasinskas P. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940 m. Vilnius, 2003, p. 8.

19 Latvijas Universitāte 75. Rīga, 1994, p. 21.

20 Graudonis J. Latvijas vēstures institūts Latvijas Respublikas laikā 1936–1940 gads // LVIZ. Rīga, 1995. Nr. 4, p. 9.

21 Latvijas Universitāte 75. Rīga, 1994, p. 47.

22 Ten pat, p. 256–257.

23 Latviešu konversācijas vārdnīca T. II. Rīga, 1931, p. 1025.