| idėjų pagrindu. Šios savimonės klasikinį modelį sukūrė tautinio atgimimo patriarchais laikomi Simonas Daukantas ir Jonas Basanavičius. Siekdami išsivaduoti ne tik iš Rusijos politinės priespaudos, bet ir lenkų kultūrinės įtakos, jie parengė anticivilizacinę, antivakarietišką, antikrikščionišką, kartu antilenkišką kultūrinę programą, kuri esmingiausiu ir vertingiausiu Lietuvos kultūros bruožu laikė lietuvių ikikrikščioniškąją kultūrą ir iš jos kilusias tradicijas. Jų manymu, jeigu civilizacija Lietuvoje yra lenkiška, tai jos lietuviams ir nereikia. Tikroji Lietuvos kultūra yra pagoniškoji, su krikštu prasideda kultūros nuosmukis, kurio vienas iš pavidalų ir yra visuomenės lenkėjimas. Apskritai krikštas ir civilizacija buvo primesti Lietuvai ir išvedė ją iš savaimingo, unikalaus raidos kelio. Taip patys lietuviai tarsi atsisakė teisių į krikščioniškąjį LDK paveldą, kartu ir Vilniaus universitetą. Tiesa, XX a. pirmojoje pusėje lietuvių istoriografija atsigrįžo ir į vėlesnę LDK istoriją ir jos kulminacija laikomi jau ne ikikrikščioniški, o Vytauto Didžiojo laikai. Taigi lietuvių istoriografija, oponuodama lenkų istoriografijos požiūriui į Lietuvą kaip į Jogailos kraitį, siekė suformuoti „skyrybų“ ideologiją. Vis dėlto vėlesnėje istorijoje buvo matomas nuosmukis. Tiesa, po 1569 m. Liublino unijos su Lenkija dar buvo pabrėžiami Lietuvos valstybingumo bruožai, tačiau juos galutinai sunaikinusi 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija, kurioje valstybė vadinama vien Lenkija. Kartu lietuvių istoriografija turėjo pripažinti ir LDK kultūros lenkėjimo procesus, tačiau juos vertindama vienareikšmiškai negatyviai, užmiršdavo ar nenorėjo prisiminti, kad LDK visuomenė ir kultūra lenkėjo natūraliai – XVI–XVIII a. dėl nesuspėtų įveikti civilizacinių skirtumų, o XIX a. – dėl Rusijos represijų nulemto savaimingo šliejimosi prie lenkų tautinio pasipriešinimo. Šiame kontekste ir buvo suformuluotas žymiausio Lietuvos tarpukario istoriko Adolfo Šapokos raginimas „Ieškokime lietuvių Lietuvos istorijoje“. Tačiau ši etnocentristinė kūrybinė programa, leidusi selektyviai žiūrėti į Lietuvos praeitį, eliminavo ne tik lenkakalbius kultūros fenomenus, bet ir bet kokį objektyvų Lenkijos civilizacinės įtakos Lietuvos istorijai įvertinimą. Taigi lietuvių istorinė atmintis, nesutikdama su minėtomis lenkų istorinės sąmonės užmarštimis, pati užmiršdavo lenkų kultūros ir kalbos vaidmenį VU istorijoje. Jei „lenkiškieji“ kultūros fenomenai prisimenami, tai arba problema nesprendžiama – jie „tyliai“ laikomi lietuviškais, arba ieškoma lenkėjimo kaltininkų. Ir tokiu kartkartėmis pavadinamas visas senasis Vilniaus universitetas.
Toks lietuviškosios istorinės atminties modelis buvo perimtas ir išeivijos ir, kaip matysime, įgijo kompromisinių pavidalų sovietinėje epochoje.
4. Komunistinis atminties modelis
1940 m. birželio sovietinė okupacija ir ją lydėjusios represijos bei pirmieji trėmimai tiesiogiai palietė tiek buvusio lenkiškojo, tiek veikiančio lietuviškojo universiteto žmones.
1941-ųjų birželį Lietuvą okupuoja naciai. Jie taip pat nesirenka žmonių pagal tautybę ir universiteto pobūdį. 1943 m. ir lietuviškasis Vilniaus universitetas uždaromas. 1944-ųjų vasarą prasideda antroji sovietinė okupacija. Stalininių represijų ir trėmimų banga ištisą dešimtmetį užgriūna į Vakarus nepasitraukusius ir Vilniuje atkurtame sovietiniame universitete pasilikusius žmones. Taigi ištisa epocha tragiškiausių sukrėtimų, per kuriuos žuvo ar buvo išblaškyti po visą pasaulį tiek lenkiškojo, tiek lietuviškojo, tiek pokarinio universiteto žmonės. Iš senųjų Europos universitetų, atrodo, tik Lvovo universitetas patyrė panašius sukrėtimus.
Po Stalino mirties prasidėjęs atšilimas, kuriam būdinga įvairūs pakilimai ir nuosmu- |
dizainas ir programavimas giriaus