nius išeivijos kongresus, pritarė K. Pakšto raginimui, LR vyriausybei ir DURL finansuojant, nedelsiant pradėti kolonizacijos planų analizę. Priimta ir rezoliucija dėl laivyno sukūrimo, Klaipėdos jūreivystės mokyklos atgaivinimo. Kongresas įkūrė Pasaulio lietuvių sąjungą (PLS), išrinko jos laikinąją valdybą (pirmininkas R. Skipitis, vicepirmininkas – L. Šimutis ir K. Šleževičius, iždininkas – A. Steponaitis, sekretorius – J. Leimontys, nariai: F. Kemėšis, K. Pakštas, S. Vitaitis, P. Bulaitis, J. Kalnėnas). PLS, turėjusios „suorganizuoti visur gyvenančius lietuvius tautinei individualybei išlaikyti, taip pat dvasinei, kultūrinei, ekonominei veiklai išplėsti“, svarbus tikslas – planingas lietuviškųjų kolonijų kūrimas⁵⁹.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje padidėjus vyriausybės ir visuomenės dėmesiui emigracijos problemoms, ryšiams su išeivija, atrodė, kad pagaliau atsirado galimybės įgyvendinti prof. K. Pakšto antrosios Lietuvos idėjas. Tačiau iš pasaulio lietuvių kongrese dalyvavusių opozicijos atstovų lūpų nuskambėjusi aštri Smetonos režimo kritika, paskatinusi vidaus reikalų ministro St. Rusteikos įsikišimą bei bandymą uždrausti renginį⁶⁰, lėmė rezervuotą valdžios požiūrį. Pasaulio lietuvių sąjungos valdyba „savo numatytiems darbams sutiko nenugalimų kliūčių ir tik po dvejų metų sulaukė palankesnių sąlygų“⁶¹. Tik 1937 m. lapkričio mėn. Kaune pasirodė dvisavaitis žurnalas Pasaulio lietuvis, deklaravęs įvairių įsitikinimų žmonių tolerancijos nuostatas. R. Skipičio teigimu, „Lietuvos vyriausybei nepritarus, PLS galutinai susiorganizuoti ir veikti negalėjo“⁶².

K. Pakšto kolonizacijos idėją gesino ir tai, kad ja visiškai nesidomėjo svarbiausios finansinės įstaigos – Lietuvos bankas, Žemės bankas, Finansų ministerija. „Viena kuri šių įstaigų ir turės kuomet nors lietuvių kolonizacijon investuoti žymesnes pinigų sumas. O kol kas mūsų kalbos neperžengs teorijų slenksčio“, – rašė K. Pakštas 1937 m. pabaigoje⁶³.

Viltims sukurti antrąją Lietuvą blėstant, K. Pakštas mąsto apie galimybę daugiau gyventojų natūralaus prieaugio (jis siekė 24–30 tūkst. per metus) sutalpinti Lietuvoje. Nepriklausomybės laikais sparčiai kylanti materialinė kultūra, didėjantis studentų, ūkio ir amatų mokyklų moksleivių skaičius, hidroelektrifikacijos planai teikė vilčių dvigubai padidinti talpumą miestų, kuriuose telkėsi 16 procentų Lietuvos gyventojų. „Taigi, – rašė prof. K. Pakštas, – lietuvių tauta techniškai ginkluojasi užkariauti ne daugiau kaip tik savo turimą žemę ir priversti ją tinkamai išmaitinti savo vaikų prieauglį“⁶⁴.

K. Pakšto antrosios Lietuvos idėja – ne tuščios fantazijos blyksnis, o geopolitinėmis, demografinėmis, kitų kraštų patirtimi grįsta nuostata. Jos tikslas – išsaugoti Lietuvai pačią didžiausią jos vertybę – žmogų, iš aktyviausių tautos atstovų, priverstų apleisti kraštą, sukurti mažą, saugų lietuviško atsparumo židinį, ypač reikalingą valstybingumo praradimo atveju. Net po ilgamečių tyrinėjimų mokslininkas neturėjo vienintelio teisingo atsakymo ar patarimo, kur lietuviams geriausia būtų kolonizuotis. Lietuvos Respublikos laikais kruopščiai parinkta, valstybės, visuomenės pastangomis įsteigta bent viena stambesnė kolonija galėjo tapti rimta atrama Antrojo pasaulinio karo išeiviams. K. Pakšto pastangų nevaisingumą galima aiškinti ne tik politinėmis, ekonominėmis priežastimis, bet ir XX a. devintajame dešimtmetyje atskleistais bendraisiais biologinių sistemų funkcionavimo dėsningumais – etnosai turi savo natūralias, gana stabilias geografines ribas. Praplėsti jas pavyksta tik nedaugeliui ir tik tam tikrą laikotarpį.