| vilizacijų8 išimtis sudaro Vakarų (po posthomerinės Graikijos, atsinaujinusi ankstyvaisiais viduramžiais germanams perėmus ir įgyvendinus individualios nuosavybės idėją iš romėnų) ir Japonijos, kurioje feodalizmas anksčiau apsibrėžta reikšme (jam būdinga individuali nuosavybė) susiklostė savarankiškai, civilizacijos. Šiame kontekste neaiškiausios yra hibridinės stačiatikiškoji (rytų bizantiškoji) ir Lotynų Amerikos civilizacijos (subcivilizacijos?). Visiškai savitais mišriais atvejais taip pat būtų galima laikyti Filipinus, Pietų Afrikos Respubliką. Neabejotinai įdomi būtų ir gilesnė struktūrinė Izraelio raidos analizė šiuo aspektu. Deja, šiame tekste visa tai reikia palikti ramybėje ir apsiriboti trumpu stačiatikiškosios civilizacijos savitumo aptarimu.
Europos istorinių regionų samprata
Čia bus aptartos šiame tekste vartojamos erdvinės sąvokos. Straipsnio pavadinime minima bizantiškoji civilizacija laikytina Rytų Europos istorinio regiono atitikmeniu9. Toliau bus trumpai aptarta visa Europos istorinių regionų sistema, patikslinus, kaip ją supranta šio teksto autorius, ir kokį erdvinį turinį jis būtų linkęs suteikti vienam ar kitam Europos regiono pavadinimui, galiausiai bandoma tiksliau apsibrėžti Pietryčių Europos ribas. Remiantis klasikine O. Haleckio samprata, Europą būtų galima padalyti į Rytų ir Vakarų. Ir vienoje, ir kitoje savo ruožtu galima išskirti Senąją ir Naująją dalis. Senoji viduržemiškoji Europa – tai buvusios Romos imperijos teritorija, Naujoji – tos šalys, kurios perėmė krikščionybę ir antikos kultūrines tradicijas, išskyrus Rusiją tam tikrais laikotarpiais10. Rytų Europa, pasak O. Haleckio, – tai regionas, atskiriantis Šv. Romos imperiją, arba germanų ir romanų tautas, nuo eurazinės Rusijos, t. y. tų rytų slavų, kurie tam tikrais laikotarpiais buvo atsidūrę už Europos bendrijos ribų11. Rytų Europa savo ruožtu skyla į du regionus (atsisakant O. Haleckio išskirto tarpinio Dunojaus regiono – padalijant jį Vidurio ir Pietryčių Europai): Pietryčių (Senoji Rytų Europa – Bizantija, slavų valstybės Balkanuose), Šiaurryčių (Naujoji Rytų Europa)12. Toliau plėtodamas savo Europos istorinių regionų koncepciją, O. Haleckis pasiūlo Europą dalyti ne į du, o į keturis regionus, ankstesnę schemą papildydamas Vidurio Vakarų ir Vidurio Rytų Europa. Prie Vidurio Vakarų Europos jis priskiria Vokietiją, Habsburgų (Austrijos, Austrijos-Vengrijos) imperiją, jai subyrėjus – Austriją, o prie Vidurio Rytų Europos – dvylika valstybių, atsiradusių po Pirmojo pasaulinio karo tarp Rusijos ir Vokietijos, nuo Suomijos iki Graikijos imtinai13. Remiantis E. Gudavičiaus ir A. Bumblausko tekstais, Vidurio Europą (Vakarų Europos „laukinius vakarus“) būtų galima traktuoti kaip Vakarų Europos periferiją ir laikyti ją pastarosios istoriniu papildiniu14. Taip pat būtų tikslinga, remiantis tais
___
8 Huntingtonas S. Civilizacijų susidūrimas // Lietuvos aidas. 1994, rugsėjo 29, Nr. 191, p. 11; Huntingtonas S. P. Daugybė ateities veidų, arba kodėl niekada nebus pasaulinės civilizacijos // Literatūra ir menas. 1997, birželio 28, p. 12–13; Хантингтон С. Столкновение цивилизаций. Москва, 2003, с. 46–60.
9 Gudavičius E. Naujoji Europa: istorijos metmenys ir įžvalgos iki XVI a. (toliau – Gudavičius E. Naujoji Europa) // Gudavičius E. Lietuvos europėjimo keliais: istorinės studijos. Vilnius, 2002, p. 20.
10 Halecki O. Historia Europy – jej granice i podziały. Lublin, 1994 (toliau – Halecki O. Historia Europy),
s. 52–53, 131, 134, 137, 139.
11 Halecki O. Historia Europy, s. 143.
12 Ten pat, p. 44–145.
13 Ten pat, p. 154, 157–159.
14 Gudavičius E. Naujoji Europa, p. 20 (E. Gudavičius savo ruožtu remiasi H. Samsonowicziaus įžvalgomis); Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius, 2005, p. 272; Bumblauskas A. Lietuva ir Europos istoriniai regionai // Šiaurės Atėnai. 2002, gruodžio 28, Nr. 48 (634), p. 5. |
dizainas ir programavimas giriaus