e) visi slaptieji protokolai (kaip teisės požiūriu prieštaraujantys kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei) paskelbiami teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento;

f) nors slaptieji protokolai nesukūrė naujo teisinio pagrindo SSRS santykiams su trečiosiomis šalimis, bet buvo Stalino ir jo aplinkos panaudoti pateikiant ultimatumus ir vykdant spaudimą kitoms valstybėms, pažeidžiant SSRS jų atžvilgiu prisiimtus teisinius įsipareigojimus.

Ir tik tuomet, pačiose savo sunykimo išvakarėse, 1990 vasario 7 d. LSSR savo nutarimu „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ ryžosi pateikti tarsi galutinę mums rūpimo protokolų ir Lietuvos inkorporavimo SSRS ryšio interpretaciją. Taigi „Liaudies seimo“ deklaracija „dėl įstojimo“ esanti neteisėta ir negaliojanti ir SSRS įstatymas „dėl priėmimo“ esą neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaistąs, remiantis iš esmės dviem šaltiniais:

1) patvirtinamomis minėtos komisijos išvadomis, atskirai konstatuojant 1940 m. rinkimų į „Liaudies seimą“ vykimą pažeidžiant LR konstituciją ir smerkiant „agresiją prieš Lietuvą, jos okupaciją ir aneksiją kaip tarptautinius nusikaltimus, kuriuos 1940 metais įvykdė stalininė TSRS, realizuodama savo 1939 metų slaptuosius susitarimus su nacistine Vokietija“,

2) SSRS LDS nutarimu dėl protokolų neteisėtumo ir negaliojimo, išskiriant siekį tų protokolų pasekmes likviduoti ir pažeistąsias valstybės ir tautos teises (Rusijos 1920 m. amžiams pripažintas) atkurti, – tam tikslui SSRS siūloma pradėti derybas (tiesa, nenurodant su kuo).

Taigi jei iš pradžių „Baltijos šalyse kova dėl „Hitlerio–Stalino pakto“ viešo paskelbimo ir jo bei jo pasekmių pasmerkimo buvo tapusi tautinio sąmoningumo jėgų mobilizacijos jungiamąja grandimi“²⁴, tai galiausiai „Lietuvos visuomenės pastangos pripažinti niekiniu (taip originale; turi būti – niekiniais – N. Š.) Molotovo–Ribbentropo pakto slaptuosius sandėrius parengė Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo ir įgyvendinimo teisinius pagrindus“²⁵.

Būtų galima pasakyti ir kur kas griežčiau: tik pasmerkus pakto slaptuosius protokolus buvo įmanoma atkurti Lietuvos valstybę. LSSR AS pavedimu istorikų ir teisininkų komisija ištyrusi visus SSRS–Vokietijos slaptus susitarimus bei SSRS veiksmų Lietuvos atžvilgiu chronologiją ir nustačiusi buvus tarp jų priežastinį ryšį. Tas ryšys pranoksta būtinos sąlygos reikalavimus, nes slaptieji susitarimai suprantami kaip SSRS intervencijos (objektyvus, taigi pseudoteisinis, nes suteikiantis teisę) pagrindas. Mat juo ir tik juo remdamasi SSRS esą ryžosi aneksuoti Baltijos valstybes. Taigi SSRS veiksmų 1940 m. vasarą požiūriu 1939 m. slaptieji susitarimai su Vokietija buvę bemaž pakankama sąlyga (žinoma, tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis, komisijos iš dalies apibrėžtomis). Tik kai susitarimų ir aneksijos subjektas²⁶ pripažino susitarimus niekiniais ir ad tunc negaliojančiais, to subjekto marionetė – LSSR AS suprato įgavusi teisę paskelbti niekiniais ir negaliojančiais (bei Lietuvos nesaistančiais) ir minėtus „Liaudies seimo“ ir SSRS AS aneksijos aktus. Nors tiek komisijos išvadose, tiek cituotame AS nutarime pabrėžiamas ir savaiminis SSRS veiksmų 1940 m. vasarą neteisėtumas (tarptautiniai

________________________________________________

24 Meissner B. Die russische Politik gegenüber der baltischen Region als Prüfstein für das Verhältnis Russlands zu Europa // Die Aussenpolitik der baltischen Staaten und die internationalen Beziehungen im Ostseeraum / Hrsg. von Boris Meissner, Dietrich A. Loeber, Cornelius Hasselblatt. Hamburg: Baltica, 1994, S. 478.

25 Kašauskienė V. Op. cit., p. 113.