Be abejo, nesunku suvokti, kad vien socialinės ir ekonominės Romos imperijos evoliucijos tyrimo neužtenka norint suprasti, kaip iš senosios Romos imperijos išsivystė viduramžių Karolio Didžiojo Šv. Romos imperija ir šiuolaikinė Vakarų Europa. Jei ignoruosime faktą, kad jau I amžiaus viduryje vergovinės santvarkos imperijoje susiformavo religinis sąjūdis, kurio programinėse tezėse randame tokj teiginį: "Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje... nebėra nei žydo, nei graiko: nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! (Gal. 3, 26-28), tokių "dalinių istorinių tyrimų rezultatas bus nepilnas ir neadekvatus istorinei realybei tiek I amžiaus Romos imperijos, tiek ankstyvųjų bei vėlesniųjų laikų krikščioniškosios Europos vaizdas.

Lietuvos istorijos studijose XIX arba XX amžiaus žmogaus požiūriu galima būtų "pagrįstai" piktintis katalikų bažnyčios, rėmusios vokiečių riterių karo žygius į pagonišką Lietuvą, politika. Sunku būtų suprasti, kaip galėjo vokiečių imperatorius Friedrichas II dovanoti dar neužkariautas pagonių baltų žemes teutonų ordinui, jei nebūtume susipažinę su XIII-XIV amžiaus scholastinės filosofijos bei teologijos pagrindinėmis idėjomis bei tuo metu jose spręstomis problemomis, pvz., kad galutinis kiekvieno kūrinio tikslas - Kūrėjo garbė ir pagal prigimtį joks kūrinys, neatitikdamas savo tikslo, "negali būti laimingas". Tad pagonys, kaip garbinantys ne tikrąjį savo Kūrėją, taps laimingi, jėga nukreipti į tikrojo Dievo garbinimą.

Net ir mėginantiems suvokti šių dienų žmonijos pokyčius, gilesnė teologinė įžvalga padeda suvokti vykstančių procesų esmę ir prasmę. Pavyzdžiui, II Vatikano susirinkimo dokumentuose (pastoralinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje "Gaudium et Spes")[2] pirmą kartą pateiktas mūsų laikų dvasinis apibūdinimas, aptarti būdingiausi postmodernių laikų bruožai. Net vien Bažnyčios "vidaus reikalas" II Vatikano susirinkimo įvykusi liturginė reforma gali būti būdingas istorinės epochos skiriamasis ženklas. Apie tai rašė A. Rubikas[3], iš šio veikalo puikiai galime suvokti, koks glaudus liturgijos ryšys su tam tikro istorinio laikotarpio žmonių gyvenimo būdu, socialine ar ekonomine santvarka, reglamentuojančia žmonių tarpusavio bendravimą, kartu ir su krikščioniškuoju Dievu, pagal Evangelijoje randamus Kristaus žodžius: "Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, Man padarėte" (Mt. 25, 40).

Taigi praeities ir dabarties istorijos procesų tyrimuose tam tikro istorinio laikotarpio religinio, bažnytinio gyvenimo bei mokymo pažinimas padeda susidaryti objektyvesnį ir autentiškesnį nagrinėjamos epochos vaizdą, to juk ir siekia kiekvienas istorikas.