| sutapatinimas su Lietuvos rusu, atrodo, netenkina dalies mūsų visuomenės. Paprasčiausias to pavyzdys – jau ne kartą minėta virtuali paroda, kur Lietuvos sentikiai ir Lietuvos rusai turi atskirus puslapius65. Į kokius Vilniaus istorijos siužetus orientuojasi pastarieji “Lietuvos rusai”? Tai, visų pirma, XIX –XX a. I pusės kultūros faktai ir asmenybės – Aleksandro Puškino sūnus Grigorijus, Piotras Stolypinas, Markas Antokolskis, Mstislavas Dobužinskis, Michailas Bachtinas ir kiti daugiau ar mažiau su Vilniaus istorija susiję žmonės. Nors iš LDK laikų prisimenami kultūros faktai, labiausiai sietini su išeiviais iš Rusijos, vis dėlto prisimenamas ir Vilniaus “rusų miestas”, stačiatikių cerkvės bei Meletijus Smotrickis. Panašiai visa stačiatikiška ir net apskritai “baltarusiška” tradicija rusams yra priskiriama tiek akademiniuose66, tiek reprezentaciniuose67 veikaluose. Šią istoriografinę situaciją reikėtų patyrinėti nuosekliau, tačiau, regis, ją veikia tradicija einanti nuo XIX – XX amžių sandūros rusų istoriografijos68, kuri nesistengė įžvelgti ukrainiečių ir baltarusių kultūrinio paveldo.
Tuo ypatingai nereikėtų stebėtis, nes Lietuvos rusų bendruomenė saviraiškos prasme yra žymiai aktyvesnė už Lietuvos baltarusius, ką jau bekalbėti apie ukrainiečius. Pateiksime tik vieną, tačiau iškalbingą pavyzdį: 1995 m. Lietuvoje buvo leidžiami 55 rusiški periodiniai leidiniai, tuo tarpu baltarusiškas - tik vienas69. Kaip ten bebūtų, tačiau jei Lietuvos ar Vilniaus rusai yra įvedami į Lietuvos istorinę savimonę lygiai taip pat, kaip ir Lietuvos lenkai ar žydai70, jei būtent šios trys tautos yra publicistikos dėmesio centre, tai Lietuvos baltarusiams ar ukrainiečiams neteikiama beveik jokio dėmesio71. Jiems nesiūloma (o gal šios bendrijos ir pačios nerodo aktyvumo) prisistatyti Lietuvos kultūrą reprezentuojančiuose leidiniuose ar virtualiose parodose72. Gal nepadarysime didelės klaidos teigdami, jog šių tautų atstovus lietuviai traktuoja kaip sovietmečiu užgimusias ir neorganizuotas bendrijas. Spaudos analizė leidžia kai kam padaryti išvadą, jog tokia “visiškai neorganizuota tautinė mažuma yra Lietuvos ukrainiečiai, nes jiems skirtas publikacijas galima suskaičiuoti ant pirštų”73. Mažai Lietuvoje domimasi ir pačia Ukraina – be politikų deklaracijų tegalima paminėti tik LRT TV laidos “Būtovės slėpiniai” ciklą, skirtą Lietuvos istorijos pėdsakams Ukrainoje74. Tiesa,
65 Lietuvos rusai sentikiai: istorija ir kultūra. – http://alka.mch.mii.lt/Religija/Sentikiai/index7c.lt.htm; Lietuvos rusų kultūra. – http://www.rkc.lt/paveldas/default.html.
66 Русская литература в Литве XIV – XX вв: Хрестоматия. – Vilnius, 1998.
67 Žr. pvz.: Lietuva: Praeitis, kultūra, dabartis. - Vilnius, 1999, p. 82-83.
68 Tokia koncepcija buvo būdinga ir iškiliausiam bei objektyviausiam, anot J. Jurginio, šios istoriografijos atstovui J. Kračkovskiui. Žr.: Ю. Крачковский. Старая Вильна до конца ХVII столетия. – Вильна, 1893.
69 S. Vaitiekus. Ochrona mniejzości narodowych na Litwie: więzi oraz oddzialywanie wzajemne prawa krajowego i międzynarodowego. – Lithuania, 1997, nr. 1 / 2 (22/23), p. 142.
70 Lithuania: Facts and Figures, p. 113-115.
71 G. Kiaulakis. Tautinės mažumos Lietuvos dienraščiuose: kasdienės sąmonės atspindžiai // http://www.artium.lt/brevi/varia/taut.html.
72 Leidinyje “Lithuania: Facts and Figures” ( žr.: Lithuania: Facts and Figures, p.106-115) be Lietuvos rusų temos yra tik Lietuvos žydų ir lenkų temos. Knygoje “Lietuva. Praeitis, kultūra, dabartis” be Lietuvos lenkų, rusų ir žydų siužetų dar yra puslapiai, skirti totoriams, karaimams ir čigonams. Žr.: Lietuva. Praeitis, p. 76-99. Lietuvos kultūros paveldo tūkstantmečio virtualioje parodoje (Žr.: http://alka.mch.mii.lt/foje.lt.htm) be minėtų temų (išskyrus čigonus) dar atskirai pristatomi Lietuvos rusai sentikiai. Tiesa, nuostabą kelia tai, kad virtualioje parodoje nerasime ir Lietuvos lenkų temos.
73 G. Kiaulakis. Tautinės mažumos Liertuvos dienraščiuose: kasdienės sąmonės atspindžiai. - http://www.artium.lt/brevi/varia/taut.html
74 9 “Būtovės slėpinių” laidos, rodytos 1999 metais. |