Habil. dr. Alvydas Nikžentaitis, atsakydamas į esminį savo pranešimo klausimą „Kodėl dinastiją vadiname Gedimino vardu?“, nepasitenkino trumpu apibendrinimu: dinastija vadinama Gedimino vardu dėl to, kad būtent šis valdovas po valdžios perdavimo iš tėvo į sūnaus rankas įtvirtino vienos giminės (siaurąja prasme) valdžią valstybėje, o kartu tapo ir tokios tradicijos kūrėju. Šiuo atveju į savo svarstymų lauką pranešėjas įtraukė dvi papildomas pozicijas: istorinės kultūros ar istorinės atminties ir etniškojo tapatumo dėmenis. Pirmuoju atveju dėmesys kreipiamas ne tiek į dinastijos pradininką Gediminą, kiek į įvykius, susiklosčiusius po 50–70 metų (1391–1411 m.) bei to meto personalijas. Vadovaudamasis istorinės kultūros pozicija, A. Nikžentaitis Gediminaičių dinastijos vardo įsitvirtinimą susiejo su Vytautu. Šis kunigaikščio tautinis mitas, susiformavęs jau XVI a., užtikrino ir šiokią tokią pagarbą jo artimiausiems giminaičiams iki senelio Gedimino imtinai.

O svarstydamas etniškojo tapatumo problematiką A. Nikžentaitis atkreipė dėmesį į tai, kad tauta yra ne vien XIX–XX a. reiškinys – apie susiformavusią lietuvių tautą galima kalbėti jau nuo XVI a. Anot šio istoriko, Gediminaičių dinastijos vardo įsitvirtinimui turėjusi įtakos ir prieštautinė dinastinės savimonės forma, kuri, ko gero, pradėjo formuotis XV a. pradžioje. Pranešėjas pabrėžė, kad dinastijos pavadinimas Gedimino vardu buvo logiškas XIV–XIXa. Lietuvos istorijos padarinys. Čia pat buvo įvardytos kelios priežastys, kodėl mes taip mažai žinome apie kitus Gediminaičių dinastijos atstovus: Jogaila netęsė pastarosios, o padėjo pamatus naujai – Jogailaičių dinastijai; XV a. įsivyravusi įtakingiausių LDK giminių teorija sėkmingai nukonkuravo Gediminaičių dinastijos idėją; politinėms doktrinoms, turėjusioms įtakos tuometiniam gyvenimui, pakako Vytauto; Gediminaičių dinastija, kaip jungianti lietuvių ir lenkų tautas, elementariai galėjo trukdyti tautinėms lietuvių emancipacijoms ir dėl to buvo nustumta į šoną.

Dr. Loreta Skurvydaitė konferencijoje perskaitė pranešimą „Gediminaičių valdžios ženklai“. Pradžioje buvo aptartas kalavijas, kaip vienas seniausių ne tik karalių, bet ir kunigaikščių valdžios simbolių, bei mitra, kaip suverenios valstybės valdžios išraiška. Pranešėja pažymėjo, kad tokia suverenaus valdovo simbolika yra būdinga ir Vytautui. Daugiausia dėmesio aptariamame pranešime buvo skirta antspaudams, kaip vienam iš svarbiausių valdžios ženklų. Anot
L. Skurvydaitės, būtent iš Gediminaičių portretinių antspaudų kilo ir Lietuvos valstybės herbas – Vytis, kuris matomas jau Vytauto majestotiniame antspaude. Beje, Lietuvoje ir dabar plačiai naudojami Gediminaičių stulpai, dvigubas kryžius – Jogailaičių dinastijos herbas (stulpai – kariuomenėje, kryžius – policijoje). Anot istorikės, būtent tai, kad Gediminaičių dinastijos ženklai yra pagrindiniai mūsų šiandieninės valstybės ženklai rodo, jog Lietuvos valstybė išlaikė šios giminės atminimą.

Svečias iš Gudijos dr. Hienadz Sahanovič pristatė pranešimą tema „Gediminaičiai gudų savimonėje ir istoriografijoje“. Anot pranešėjo, esmines permainas gudų istoriografijoje žymi Sovietų Sąjungos žlugimas. 1991 metais pirmą kar-