| t. y. tūkstančiu metų vėliau)28. Šį didžiulį skirtumą vėlgi galima paaiškinti giluminių finougrų teritorijų atokumu nuo kultūrinės įtakos centrų, žaliavų gavybos šaltinių ir jų prekybos kelių. Tačiau ne visoms finougrų žemėms būdingas toks vėlavimas. Kamos baseino gentys buvo toli pažengusios metalinių dirbinių gamybos srityje ir apskritai kultūrinio išsivystymo lygis čia buvo pakankamai aukštas.
Slavų „sprogimas“. Slavų etnogenezė iki šiol yra vienas labiausiai diskutuojamų Europos archeologijos klausimų. Slavai Rytų Europoje pasirodė gana miglotomis aplinkybėmis ir jau
I tūkstm. viduryje plačiai pasklido po visą regioną. Slavų etnose įvyko demografinis sprogimas, nes per gana neilgą laiką (apie 500 metų) jie apsigyveno didžiulėje teritorijoje tarp Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūrų. VI–VII a. slavai iš pietų palei Dnieprą ėmė labai sparčiai veržtis į baltų ir toliau – į finougrų žemes. Slavų materialioji kultūra iš pradžių buvo gana artima baltams, turėjusi gamtos sąlygotų regioninių ypatumų, tačiau dėl nepalyginti glaudesnių nei baltai kontaktų su kitomis kultūromis, intensyvesnių prekybinių ryšių slavų gyvenamajame areale sparčiau plito naujos technologijos, vyko dinamiškesnė kultūros raida.
Baltai atvertose replėse – tarp lotyniškosios ir bizantiškosios civilizacijų
Baltai 1009 m. išvakarėse. VIII a. pab. – IX a. pr. prasideda Skandinavijos vikingų epocha, palietusi didžiąją dalį Europos. IX susikuria Kijevo Rusios valstybė. Dėl slavų invazijos labai susiaurėjęs baltų arealas atsiduria keturių kultūrinių įtakos sričių apsuptyje. Skandinavai pasiekia baltų gyvenamus plotus laivais per Baltijos jūrą ir netgi kuria čia savo gyvenvietes. Vakarų slavų genčių junginio vietoje X a. pradeda kurtis krikštą priėmusių lenkų valstybė. Pietuose ir rytuose intensyviai kontaktuojama su slavais, užėmusiais didžiules baltų genčių teritorijas ir „tirpinančiais“ juos savo gausybėje. Šiaurėje baltai kontaktuoja su finougrais, visų pirma estais. Dalis baltų Dniepro baseine ir aplinkiniuose regionuose lieka atskirti nuo kitos baltų arealo dalies ir sparčiai asimiliuojami slavų iki pat XII–XIII a. Vėlyvajame geležies amžiuje baltų areale išryškėjo spartus diduomenės kilimas, ūkio pažanga (žemdirbystėje įsivyrauja trilaukis, išsiskiria profesionalių amatininkų sluoksnis), plečiasi pilių, gyvenviečių sistema. X a. pab. – XI a. pr. Vakarų Lietuvoje, pajūryje atsiranda protomiestai (Palanga, Žardė). Tai veikiausiai sąlygojo kontaktai su skandinavais, intensyvi prekyba, į turtėjančius pirklius, diduomenę ir eksportą orientuotas amatininkų darbas. Pastebima esminė tendencija – pajūrio baltai, visų pirma kuršiai bandė eiti vikingų keliu. „Žemyniniai“ baltai – lietuvių ir kitos gentys – netrukus pasiekė „sausumos vikingų“ lygmenį. Tačiau šie procesai vyko vėluojant pora šimtų metų, palyginti su analogiškais procesais Skandinavijoje. Didžiąja kliūtimi, neleidusia sparčiai vytis Vidurio Europos ir Skandinavijos, tapo vėlyvas krikšto priėmimas.
Vikingai. VIII a. pab. prasideda vikingų epocha, kuri tęsėsi iki pat XI a. pr. IX–XII a. čia ima formuotis valstybiniai dariniai. Esminiu veiksniu vėlgi tampa jūra – laivybai pasiekus aukštą lygį, atsiradus gyventojų pertekliui, egzistuojant pakankamai lengvai pasiekiamam grobiui – pradedant baltais ir finougrais rytinėje Baltijos pakrantėje ir baigiant politiškai dar gana silpnomis Vakarų Europos valstybėmis, normanai patraukia į žygį. Kultūriškai vikingai taip pat pažangūs – Vendelio epochos paveldas leidžia turėti gerų technologijų, atsiranda runų raštija, konungai pamažu evoliucionuoja karalių link, ankstyvieji miestai daug kuo panašūs į dviem
___
28 Авдусин Д. А. Основы археологии. Москва, 1989, с. 170-173. |
dizainas ir programavimas giriaus