kai permainingai vykusio Sovietų Rusijos karo su Lenkija metu pastarosios kariuomenė, Raudonosios armijos spaudžiama, buvo priversta sparčiai trauktis ne tik iš buvusių Rusijos teritorijų, bet ir iš užimtų Lietuvos žemių. Pasinaudojusi šia palankia padėtimi ir tų metų liepos 12 d. su Sovietų Rusija pasirašyta taikos sutartimi, kuria Lietuvai buvo pripažintas ne tik Vilnius ir Vilniaus kraštas, bet ir Gardinas bei Pietų Suvalkijos žemės, Lietuvos kariuomenė, aktyviai veikdama, iki rugpjūčio pabaigos išstūmė lenkų ginkluotąsias pajėgas ir išlaisvino iš jų valdžios daugumą pirmiau minėtų teritorijų. Tai buvo didelis lietuvių laimėjimas, teikęs gražių tolesnio valstybės institucijų kūrimo vilčių.

Pažymėtina, jog istorinėje literatūroje šie svarbūs įvykiai dar mažai tenušviesti. Dalis lenkų istorikų darbų šiuo klausimu yra poleminio-propagandinio pobūdžio. Kai kurie lenkų istorikai (R. Mienickis¹, J. Smolenskis² ir kt.), sukaupę ir panaudoję nemažai vertingos medžiagos, savo publikacijose neretai stengėsi apeiti „aštrius kampus“ arba tiesiog nutylėti jiems nepageidaujamus faktus. Vienas iš žymiųjų lenkų istorikų P. Losovskis³, siekdamas nauju požiūriu įvertinti to meto Lietuvos ir Lenkijos santykius, karinio konflikto priežastis bei esmę ir išlikti objektyvus, nors ir pripažino Seinų krašto lietuviškumą, teisino demarkacines linijas, kurias nustatant Lenkijos pusėje buvo palikti Seinų ir Punsko apylinkių lietuviai.

Dar mažiau vietos šiai problemai skirta lietuvių istorinėje literatūroje. Tarpukario laikotarpiu lenkų užimtų kai kurių Lietuvos teritorijų išvadavimo eiga atsispindėjo tik trumpuose informaciniuose periodinės spaudos pranešimuose. Bene daugiausia vertingų minčių mus dominančia tematika randame išeivijoje atsidūrusių istorikų Pr. Čepėno⁴ ir dr. A. Rukšos⁵ darbuose. Nors ir negalėdami remtis Lietuvos archyvuose sukaupta turtinga dokumentine medžiaga ir kitais šaltiniais, jie savo publikacijose pateikė nemažai naujų įdomių faktų bei aptariamojo laikotarpio įvykių vertinimų.

Šio straipsnio tikslas – remiantis archyvine medžiaga, vyriausybės dokumentais, įvairių autorių darbais, amžininkų atsiminimais, periodine spauda bei kitais šaltiniais, įvertinti aptariamuoju laikotarpiu susidariusias palankias lenkų užimtoms Lietuvos teritorijoms atgauti aplinkybes, apibūdinti to meto Lenkijos valdančiųjų sluoksnių bei bolševikų valdžios dviveidišką politiką Lietuvos atžvilgiu ir apžvelgti Lietuvos kariuomenės veiksmus vaduojant etnines lietuvių žemes.

1. Lenkų ir rusų bolševikų karinių operacijų reikšmė Lietuvai

Dar 1918 m. lapkričio 1 d. lenkų armija ėmė veržtis į Rytų Galicijos žemes. Po atkaklių mūšių su ukrainiečiais jai iki 1919 m. liepos vidurio pavyko pasiekti Zbručo upę. Tuo metu Raudonoji armija, veikdama iš rytų, išstūmė ukrainiečių nacionalistus iš Voluinės bei Podolės ir suėjo į karinį sąlytį su lenkų kariuomene. Prasidėjo jų susirėmimai.

Užsitęsus permainingoms kovoms, tų metų rudenį Sovietų Rusija pasiūlė Lenkijai sudaryti taikos sutartį, tačiau lenkai, rytuose jau užėmę didelius plotus, su bolševikais derėtis nenorėjo,

___

1 R. Mienicki. Wilno w polskim wysylku zbrojnym (Wilno i ziemia Wilenska). Wilno, 1930, t. 1.

2 J. Smolenski. Walki Polsko-Litewskie na Suwalszczyznie we wrzesniu 1920 r. Warszawa, 1938.

3 P. Lossowski. Stosunki Polsko-Litewskie w latach 1918–1920. Warszawa, 1966.

4 Pr. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Čikaga, 1986, t. II, p. 579–596.