Tačiau vietose dvarininkai nenorėjo pripažinti jokių jų teisių apribojimų, todėl vengė priimti valstybės primetamus inventorius. Daugelis stambių ir vidutinių dvarų nuo seno vartojo einamiesiems reikalams vadinamuosius surenkamuosius (bierczy) kasmet sudaromus inventorius, kuriuose būtina tvarka dvaras surašydavo kiekvienų metų savo valstiečių prievoles ir mokesčius, kitus svarbius dvaro ir valstiečių ūkius apibūdinančius duomenis¹¹. Dėlto privalomieji inventoriai buvo vertinti su nepasitikėjimu, diegiami lėtai, ilgai derinant ir keičiant atskirus jų punktus žemvaldžių atstovų susirinkimuose. Todėl tik nuo 1852 metų caro įsaku Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose įsigaliojo vienodos privalomųjų inventorių pradinio taikymo taisyklės¹². Jų pagrindą sudarė reikalavimas, kad valstiečių ūkiams būtų palikta tiek žemės, kiek jie turėjo iki taisyklių patvirtinimo. Valstiečiai dvarininkų turėjo būti priskiriami tokioms kategorijoms, kad jos įgalintų prievolininkus atlikti iš jų reikalaujamas prievoles, ypač lažą. Jo dydis nuo kiemo sudarė 3 dienos su arkliu vyrai nuo 17 iki 55 metų ir 1 diena moteriai nuo 16 iki 50 metų per savaitę¹³. Pusę lažo normos sudarė 1 darbo diena ir 1 darbo diena moteriai per savaite. Pusiaulažinis ūkis turėjo valdyti ne mažiau kaip pusę viso lažinio ūkio dirbamos ėmės.

Šalia lažo, taisyklės numatė nuo kiekvieno darbingo šeimos nario po 12 dienų per metus „gvoltų” ir 8 „šarvarkų”. Vietoj šeimos nario ūkininkas galėjo siųsti į dvarą samdinį, pats likti namie, verstis amatais¹⁴. Valstiečių pervedimas iš lažininkų į činčininkus paliktas dvaro nuožiūrai, činčininkais paprastai tapdavo tvarkingi prievolių mokėjimo požiūriu ūkiai.

Taisyklių pažeidimas formaliai sąlygojo abiejų pusių atsakomybę nepriklausomai nuo to, ar dvaras bus parduodamas, užstatomas, arenduojamas. Privalomųjų inventorių projektai, jų naudojimo praktika, minėtos taisyklės ir jų koregavimas vyko iš dvarininkų sudarytuose inventorių komitetuose Pagal atskirų dvarininkų reikalavimus patvirtintos „Taisyklės” ir toliau bu vo „koreguojamos” iki pat 1858 m., kai imta steigti gubernijų komitetu baudžiavos panaikinimo projektams parengti. Inventorių komitetai nebe atitiko naujų carizmo planų ir buvo paleisti. Taip baigto inventorių variante dvarininkai ir nebesulaukė, jie vadovavosi ir 1844 m. paskelbtais Reikalavi mais inventoriams sudaryti, ir vėlesnėmis Taisyklėmis. Vilniaus gubernijoje privalomieji inventoriai imti taikyti daugelyje dvarų nepriklausomai nuo ji dydžio¹⁵. Patys inventoriai turėjo standartinį formuliarą, tačiau ne visas grafas savininkai užpildydavo.