Rengiant šį straipsnį, metodiniu pagrindu pasirinkta Sankt Peterburgo universiteto profesoriaus archeologo Marko Ščiukino⁵  teorinė „septynių pasaulių“ schema, pagal kurią buvo sudaryta III a. pr. Kr. – I a. Europos (visų pirma centrinės ir rytinės žemyno dalies) kultūrinių regionų išskyrimo schema⁶. Remdamiesi M. Ščiukino pasiūlyta schema kaip teoriniu modeliu, pabandysime nustatyti baltų vietą Europos istorinėje raidoje nuo seniausių laikų iki valstybės formavimosi priešaušrio.

Pirminis būsimųjų baltiškųjų teritorijų apgyvendinimas prasidėjo prieš 12 tūkstančių metų. Regionas į rytus nuo ledyninio Baltijos ežero, ilgainiui tapusio Baltijos jūra, buvo pradėtas apgyvendinti, vos atsilaisvinęs nuo ledynų ir pasidengęs gyventi tinkama tundros augalija⁷. X–IX tūkstm. pr. Kr. čia gyveno paleolito laikotarpio klajoklių medžiotojų gentys, savo išsivystymo lygiu iš esmės nesiskiriančios nuo to meto Skandinavijos, Vidurio Europos gyventojų. Klajokliai medžiotojai buvo didžiosios Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europos dalies gyventojai⁸. Lietuvos teritorijoje identifikuoti penkių stambių vėlyvojo paleolito kultūrinių grupių (Hamburgo, federmeserio, Bromės, Arensburgo, Svidrų) pėdsakai. Šios kultūrinės grupės apėmė labai dideles teritorijas. Hamburgo kultūros bendruomenių pėdsakų randama ir Šiaurės Vokietijos bei Šiaurės vakarų Lenkijos teritorijose, Bromės – Danijos ir Šiaurės Vokietijos teritorijoje, Arensburgo kultūros – didžiuliuose Šiaurės Europos žemumų plotuose, netgi už poliarinio rato, o Svidrų – plačiose teritorijose Šiaurės Rytų Rusijoje, Ukrainoje, Kryme, dalyje Vokietijos, Čekijos ir aplinkinėse teritorijose⁹. Taigi vėlyvojo paleolito laikotarpiu dabartinė Lietuvos teritorija buvo kontaktinėje įvairių klajoklių kultūrų zonoje, o čia klajojusių genčių kultūrinio išsivystymo lygis iš esmės nesiskyrė nuo kitų Šiaurės ir Rytų Europos lygumų medžiotojų bendruomenių išsivystymo lygio.

Paleolito laikotarpiu dabartinės Lietuvos teritorija buvo itin retai apgyvendinta. Latvių archeologai yra apskaičiavę, kad šios šalies teritorijoje vėlyvojo paleolito laikotarpiu vienu metu galėjo klajoti apie 300 žmonių, o gyventojų tankumas siekė vos 1 žmogų 100 kv. km¹⁰. Sėslūs europiečiai tuo metu gyveno tik Pietų Europoje, Viduržemio jūros regione. Jie medžiojo „sėslesnius“ sausumos ir jūros gyvūnus ir šiaurės klajoklius lenkė meninės raiškos pažanga – čia jau atsiranda uolų piešinių ir paleolitinių „venerų“¹¹.

Antrasis akmens amžiaus periodas – mezolitas – susijęs su gyvenimo būdo kitimu keičiantis gamtinėms sąlygoms. Tundrai apaugant miškais, žmonės tolydžio sėslėjo, greta medžioklės vis didesnę reikšmę įgijo žvejyba. Esminiai mezolito požymiai visoje Europoje – mikrolitinių dirbinių išplitimas, žmonių bendruomenių smulkėjimas. Sumažėjus atvirų teritorijų, greta kolekty-

___

⁵ Plačiau apie M. Ščiukiną: Клейн Л. Феномен советской археологии. Санкт-Петербург,  1993, с. 50–52.

 ⁶ Щукин М. На рубеже эр. Санкт-петербург, 1994, c. 15-30.

 ⁷ Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 12–13.

 ⁸ Michael A. Joachim. The Upper Palaeolithic // European Prehiostory a Survei. New York, Boston, Dordrecht, Moscow, 2002, p. 111–113.

  ⁹ Šatavičius E. Lietuvos vėlyvojo paleolito kultū-
rų periodizacija // Archaeologia Lituana. 2005, t. VI,
p. 74–75.

 ¹⁰ Latvijas senākā vēsture. 9. g. t. pr. Kr. – 1200. g. Rīga, 2001, p. 39.

¹¹ Всемирная история. T. I. Камменый век. Минск, 1998, с. 76-77.