valstybės organizacija. Šių pirminių civilizacijų židiniai buvo Mesopotamija, Egiptas, Chuaichė, Indas. Dvi pasta­rosios civilizacijos rodo, kad šis reiškinys galėjo pasireikšti ir kiek šiltesnėje ar šaltesnėje zonoje, bet tam būtinai reikėjo vandeningos upės. Vėliau susikūrė Centrinės Amerikos ir Andų civilizacijos, kur didelių upių nebuvo, bet ir jos atsirado šilto klimato juostoje.

Net pritariant tyrinėtojams, laikantiems Indo civilizaciją Mesopotamijos civilizacijos atšaka, reikia kalbėti būtent apie pirminių civilizacijų istorinį reiškinį. A. J. Toynbee klasifikacijoje jos beveik visos priklauso pirmosios civilizacijų kartos grupei. Galima pritarti jo minčiai dėl dukterinių civilizacijų atsiradimo, tačiau vargu ar civiliza­cijos klasifikuotinos pagal savo ryšių pobūdį ir eiliškumą. Manyčiau, kad klasifikacijos pagrindu turėtų būti jų ver­tybių sistemos pobūdis. Tai ne skirstymas į aukštesnes ar žemesnes civilizacijas, o vadovavimasis jų visuomeninės organizacijos ir iš jos išplaukiančių padarinių pažymiais.

Taigi visos išvardytos pirminės civilizacijos priskirtinos vienai grupei ne todėl, kad jos atsirado pirmiausiai ir priklausė pirmajai civilizacijų kartai, o todėl, kad jų pagrindinė gamybinė ląstelė buvo bendruomenė ir šias civili­zacijas valdė despotinė struktūra, įkūnijama sudievinto monarcho ar žynių kolegijos vadovaujamo administracinio mechanizmo. Šis raidos kelias laikytinas pagrindiniu žmonijos istorinės raidos keliu. Civilizacijos apėmė vis naujus Žemės rutulio plotus, bet iki tam tikro laiko visur jų visuomeninė struktūra buvo ta pati - bandruomeninė despo­tinė. Tai vyko tiek savarankiškai atsirandant naujoms civilizacijoms, tiek esamoms civilizacijoms plintant į naujas erdves.

Tačiau tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje atsirado išimčių. Tai buvo antikinės civilizacijos užuomazga Egė­jo jūros baseine. Esmė ne jos kilmė, o jos visuomeninė struktūra. Kuo belaikytume posthomerine Heladą - Kretos ir Mikėnų civilizacijos tęsiniu ar nauju barbarų graikų civilizaciniu dariniu - jos posūkis į individualų vergovinį ūkį, bendruomenės "išsiplovimą" ir polių struktūros susidarymą žymėjo naują istorinės raidos tipą. Tai buvo atski­ro tako atsišakojimas iš bendrojo žmonijos istorijos vieškelio.

Graikijos takas išaugo į platų Romos vieškelį, bet antikiniu keliu vis dėlto ėjo tik žmonijos mažuma. Visur kitur į pirminių bendruomenių jūrą plito bendruomeninės despotinės civilizacijos. Žinoma, atsiradus antikinei civilizaci­jai, civilizacijas jau reikia skirstyti į ekstensyvios raidos pagrindinio ir intensyvios raidos išimtinio kelio grupes. Intensyvią raidą lėmė individualus ūkis, pagimdęs vergovinės demokratijos fenomeną. Vergovinė demokratija - tik viršūnė, lemiama trumpos istorinės konjunktū-