Kairieji ir dešinieji Steigiamajame Seime skyrėsi ne požiūriu į socialines reformas, pirmiausia žemės. Stambiąją dvarininkų žemėvaldą ragino likviduoti tiek krikščionys demokratai, tiek liaudininkai ir socialdemokratai. Nesutarė jie tik dėl žemės reformos radikalumo, bet ir krikščionių demokratų pasiūlymu įteisinta įstatymo nuostata: „Iš privatinių savininkų imama visa toji žemė ir žemės ūkiai, kur vieno asmens arba šeimos bendrame valdyme sudaro daugiau per 80 hektarų […]“24 buvo pakankamai radikali. Šiuolaikiniu supratimu Lietuvos krikščionis demokratus visiškai netiktų vadinti dešiniąja partija.

Kairieji ir dešinieji to meto Lietuvoje smarkiai skyrėsi požiūriu į katalikų religijos bei Bažnyčios vietą valstybėje. Nesutarimai šiuo klausimu turėjo ilgą istoriją, priešiškumas tarp kairiųjų ir dešiniųjų vėl įsiplieskė Steigiamojo Seimo rinkimų kampanijos metu. Polemikos pobūdį gerai parodo iškart po rinkimų liaudininkų laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“ pateiktas toks krikščioniškojo bloko pergalės įvertinimas: „Steigiamojo Seimo rinkimai parodė, kad krikščionys demokratai nors ir turėdami daugelyje vietų didesnį balsų skaičių, tačiau tie balsai buvo paduoti tų žmonių, kurie beveik niekad nedirba valstybės kuriamąjį darbą ir kurie užpuolus Lietuvą kokiems nors priešininkams, greičiau bėgs su maldaknyge ir ražančiumi į bažnyčią melstis, negu stversis ginklo ir ims ginti Lietuvos žemę [išskirta laikraščio tekste – A. K.]“25. Po rinkimų krikščioniškasis blokas sudarė koaliciją su liaudininkais, vyriausybės vadovu tapo K. Grinius, bet konstitucijos projekto svarstymas Steigiamajame Seime įkaitino aistras iki kraštutinumo. Kulminaciją jos pasiekė 1922 m. liepos pabaigoje, kai buvo svarstomas galutinis dviejų konstitucijos projekto skyrių – IX. Švietimo reikalai ir X. Tikybos ir kulto dalykai – tekstas. Socialdemokratai ir liaudininkai nesutiko, kad tikybos mokymas mokyklose būtų įteisintas kaip privalomas, o gimimo, sutuoktuvių ar mirimo aktai užpildomi dvasininkų turėtų juridinę galią ir piliečiams nebereikėtų tų aktų kartoti valstybinėse įstaigose. Socialdemokratų frakcija pasiūlė savo pataisas, kurios skambėjo taip: „a) Lietuvos Respublikoje bažnyčia atskiriama nuo valstybės, o mokykla nuo bažnyčios“ ir b) „Gimimo, jungtuvių ir mirties aktų registravimas ir paliudymas yra išimtinai vietų savivaldybių dalykas, vykdomas einant tam tikrais įstatymais“26. Šias pataisas karštai parėmė V. Čepinskis, K. Venclauskis, K. Bielinis ir M. Sleževičius.

Jie, netgi M. Sleževičius, naudojo daugiausia ne dalykinius argumentus, o gana demagogiškai primesdavo Lietuvos katalikų bažnyčiai priklausomybę nuo Vatikano, kuris esą besąlygiškai remiąs Lenkiją, primindavo Bažnyčiai tamsias jos istorijos dėmes, kaltino ją lietuvių lenkinimu, baugino jėzuitų intrigomis. K. Venclauskis tikino, kad įvedus mokyklose privalomąjį tikybos dėstymą jos „nebus mokyklomis, bet bus tamsinimu“. V. Čepinskis suvertė jėzuitams kaltę dėl Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimo, nes esą „kada Jezuitai paėmė į savo rankas Lenkijos švietimo

______________________________________

24 Žr.: Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1961, t. IV, p. 117.

25 Cit. pagal: Darbas, 1920, balandžio 28, p. 2.

26 Steigiamojo Seimo darbai. 1922, 1 sesija, 231–236 posėdis, p. 2.

Išsikėlus tokius uždavinius, atsiranda šaltinių ir literatūros problema. Daugiausia medžiagos aptariamai temai yra išbarstyta atsiminimuose ir dokumentiniuose to laikotarpio šaltiniuose, kuriais naudotasi ribotai, tik iš skelbtų publikacijų. Atsiminimai yra gana nepatikimi. Dažnai autoriai, rašydami apie savo veiklą, siekė pasiteisinti prieš save ir kitus už „nuodėmėles“, padarytas nacių laikais, parodyti save nebuvus vien paklusniu nacių įsakymų vykdytoju (tai, beje, būdinga ir šiaip jau patikimesniems dienoraščiams). Mykolas Biržiška, iškeldamas Prano Meškausko-Germanto pasipriešinimo veiklą naudojantis oficialiomis institucijomis, galėjo siekti išsiteisinti nuo kaltinimų buvus pernelyg nuolaidžiam nacių reikalavimams. Ne iki galo įtikina ir gana dažnai atsiminimuose apie karo laikotarpį pasitaikantis idealizuotas, romantizuotas pasipriešinimo paveikslas, padidinantis jo mastą ir įtaką. Atrodo, kad dažnai inteligentai, gyvenantys miestuose (kur pasipriešinimas buvo itin stiprus), tiesiog perkeldavo savo patirtį į visą Lietuvą. Tačiau šiame darbe šiuo klausimu atsiminimų autoriais bus pasitikima.

Kultūrinė antinacinė rezistencija Lietuvoje istorikų beveik netirta. Apie ją rašyta kaip apie bendro antinacinio pasipriešinimo dalį, daugiausia dėmesio skiriant kovai dėl švietimo arba aptariant karo meto kultūros būklę. Rašant apie kultūrinę rezistenciją dažniausiai pateikiami pabiri faktai, publicistiniai ar pusiau moksliniai jų apibendrinimai dažnai tiesiog kartojant (ar kiek koreguojant) atsiminimuose pateiktus vertinimus. Ypač tai jaučiasi apibendrinamuosiuose teiginiuose. Štai neretai tvirtinama, kad pogrindžio klausė visi lietuviai. Tačiau nereikia užmiršti, jog vieningo pogrindžio didžiąją okupacijos dalį nebuvo, o Algirdas Vokietaitis netgi rašo, kad dėl pogrindžio susiskaldymo ir didelės dalies inteligentijos nuolaidžiavimo naciams tauta nežinojo, kuo tikėti3. Tokie bruožai būdingi ne tik išeivijoje parašytiems darbams (bent daugumai jų), bet ir kai kuriems po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje paskelbtiems veikalams. Literatūros apie antinacinę kultūrinę rezistenciją spragą užpildė nelabai seniai pasirodžiusi vertinga Vytauto Kubiliaus studija, skirta nacių okupacijos laikotarpio literatūrai4. Faktiškai tai to laikotarpio kultūros istorija, daug dėmesio teikianti kaip tik kultūrinei rezistencijai, kuri, anot autoriaus, iš esmės ir apibūdina tuometinį kultūrinį gyvenimą. Vis dėlto šis veikalas nėra skirtas kultūrinei rezistencijai, ši tema paliečiama aptariant tuometinio kultūrinio gyvenimo panoramą, literatūros plėtotę. Visgi nepaisant pasitaikančių trūkumų, šioje knygoje pateikta daug labai vertingų įžvalgų.

_____________________________

3 A. V. [A. Vokietaitis]. Įvadas // Laisvės besiekiant. Lietuvių Laisvės Kovotojų Sąjungos įnašas į antinacinę rezistenciją. Čikaga, 1983 (toliau – Laisvės besiekiant...), p. 13.

4 V. Kubilius. Neparklupdyta mūza. Lietuvių literatūra vokietmečiu. Vilnius, 2001.