Kovodami prieš bolševikus, lenkai sustiprino ir savo frontą prieš Lietuvą, sutelkė jame II armijos sparninę rinktinę – dvi pėstininkų divizijas ir dvi kavalerijos brigadas. Ši rinktinė, staigiai ir netikėtai puldama, rugsėjo 22 d. sparniniais smūgiais pralaužė lietuvių pasipriešinimą , vėl užėmė Seinus, Kapčiamiestį, Veisiejus bei nemaža kitų vietovių, padarydama lietuvių kariuomenės dalims didelių nuostolių, o rugsėjo 23 d. prie Druskininkų perėjo Nemuną ir išėjo į bolševikų užnugarį bei lietuvių kariuomenės sparną36. Siekdami sudaryti koridorių tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos ir sustoti prie Latvijos sienos, lenkai vieną savo diviziją nukreipė Švenčionių kryptimi.

1920 m. rugsėjį pietinėje Suvalkijoje vykusios kovos su lenkais buvo pačios nuostolingiausios ir nesėkmingiausios iš visų ligtolinių kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pralaimėjimo priežasčių buvo daug. Bene svarbiausios iš jų šios: karinė vadovybė buvo nepatyrusi ir nevykusiai vadovavo, kariuomenės dalys buvo išsklaidytos, ryšiai pakrikę, nebuvo kavalerijos ir kt.

Ketvirtasis kovų su lenkais etapas baigėsi 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutarties pasirašymu.

5. Kovos su želigovskininkais (1920 m. spalio 8 d.– gruodžio 1 d)

Šis etapas prasidėjo 1920 m. spalio 8 d. tariamuoju generolo L. Želigovskio „maištu“. „Maištas“ iš esmės buvo ne koks visai netikėtas įvykis, o nuosekliai vykdytos J. Pilsudskio politikos tęsinys, būdingas jo įprastiniam įvykusių faktų ir konspiracijos metodui. Būdamas tikras politinės nuostatos „gente Lituanus, natione Polonus“ („kilme lietuvis, tautybe lenkas“) atstovas, J. Pilsudskis niekada neatsisakė minties atskirti nuo grynai lietuviškos etnografinės Lietuvos Vilnių su jo mišriai kalbančiu kraštu ir sudaryti iš jo lenkiškąjį federacinės Lietuvos kantoną. Numatydamas diplomatinius Vilniaus užėmimo sunkumus, J. Pilsudskis sugalvojo savo agresyvius veiksmus remti tariama gyventojų valia. Iš anksto rengdamasis tai tariamai Lenkijos „pakraščių“ gyventojų valiai įrodyti, jis ir įsakė generolui L. Želigovskiui „sukilti“.

Nors Lietuvos valstybei buvo suduotas skaudus smūgis, kai jos sostinė Vilnius buvo generolo L. Želigovskio užgrobta lenkams klastingai sulaužius ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį, lietuviai veiksmingai pasipriešino į krašto gilumą besiveržiančioms gausioms lenkų kariuomenės pajėgoms ir prie Širvintų, Giedraičių bei Musninkų privertė jas patirti didelį pralaimėjimą37 , atsisakyti planų nuversti Lietuvos vyriausybę ir jėga įgyvendinti savo unijinius tikslus. Taigi vos besikurianti jauna Lietuvos kariuomenė garbingai išlaikė nepaprastai sunkų Nepriklausomybės kovų egzaminą.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, jog 1920 metais Lietuvos karinė vadovybė būtų daug išmintingiau pasielgusi, jeigu būtų dėjusi visas pastangas įsitvirtinti tų metų vasarą iš bolševikų atgautame Vilniuje, pasirūpinusi jo gynimu, o ne veržusis į Augustavo miškų sritį. Tuomet, galimas dalykas, generolo L. Želigovskio divizijos būtų buvusios sulaikytos ne prie Širvintų, Giedraičių ir Musninkų, o ir Vilniaus nebūtų pasiekusios – Vilniaus ginčo visai nebūtų buvę.

_____________________________________________

36 3 pėst. divizijos štabo karo dienynas už 1920 m. spalio mėn. // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 178, l. 99–101.

37 7 pėst. Žemaičių kunig. Butegeidžio pulko žygiai ir svarbesni mūšiai // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 119, l. 247–248; Kautynės ties Giedraičiais // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 95, l. 71–79; IV pėst. LK Mindaugo pulko mūšio aprašymas nuo 1920 m. spalio 13 d. iki lapkričio 21 d. imtinai // LCVA. F. 509, ap. 1, b. 23, l. 56–62.