vietų Sąjungai, nesugebėjo paprieštarauti kai kuriems sovietų reikalavimams, juos suvokdamos kaip lygiaverčio partnerio derybinę poziciją, ir tikėjosi, kad darant dalines nuolaidas gana greitai pavyks surasti visoms šalims priimtinus sprendimus. Nuo tiesioginių karo veiksmų stipriai nukentėjusi Didžioji Britanija kilti į kovą su SSRS dėl Baltijos valstybių neturėjo nei moralinių, nei politinių paskatų.

 Europos teritorinius klausimus, tarp jų ir Baltijos valstybių klausimą, didžiųjų Vakarų valstybių vadovai planavo palikti pokarinei taikos konferencijai, kuri, kaip žinoma, taip ir nebuvo surengta. Taigi Antrojo pasaulinio karo metais Vakarų valstybių apsibrėžtos politinės ir teisinės nuostatos Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos atžvilgiu nulėmė tai, kad Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimas buvo nustumtas į neišspręstų problemų sąrašą ir atidėtas neapibrėžtai ateičiai.

Išvados

Baigiamaisiais Antrojo pasaulinio karo metais didžiųjų Vakarų valstybių politikoje Baltijos valstybių klausimas nebevaidino reikšmingo geopolitinio vaidmens. Šis klausimas tarptautiniu mastu tikrai neatsidūrė svarbiausių problemų sąraše ir buvo traktuojamas kaip papildoma derybinė priemonė svarstant pasaulio ateities klausimus. Karo metų aukščiausio lygio susitikimų ir konferencijų diskusijose buvo patvirtintos tendencijos dėl Baltijos valstybių faktinės priklausomybės Sovietų Sąjungos įtakos sferai. Nepaisant Sovietų Sąjungos mėginimų, Vakarų valstybės paskutiniais karo metais nesiryžo teisiškai įtvirtinti Baltijos valstybių aneksijos tarptautinio teisinio pripažinimo. Tai buvo vienintelis teigiamas Vakarų valstybių nuostatų Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių valstybingumo atžvilgiu aspektas, kuris sudarė galimybes Baltijos valstybių klausimą laikyti iki galo neišspręstu.

Galima daryti apibendrinamąją išvadą, kad, nepaisant Antrojo pasaulinio karo pradžioje deklaruotų moralinių-idealistinių Atlanto chartijos principų, Vakarų valstybių požiūris į Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes šio karo metais buvo grindžiamas vadinamąja realiąja politika. Lemiamą vaidmenį pasaulinėje arenoje suvaidino ne teisiniai argumentai, o tarptautinis politinis sambūvis.

Realybėje Antrojo pasaulinio karo pabaiga neatgaivino Lietuvos nepriklausomybės, o po karo susiklostęs pasaulinis sambūvis buvo daug nepalankesnis mažesniųjų valstybių ir tautų interesams nei situacija po Pirmojo pasaulinio karo. Po Antrojo pasaulinio karo formavosi nauja tarptautinė sistema, turėjusi nustatyti naujas pasaulinės raidos gaires, tačiau joje neliko vietos mažosioms valstybėms, tokioms kaip Lietuva ir kitos Baltijos šalys. Ši naujoji tarptautinė sistema, iškėlusi dvi ryškias lyderes – supervalstybes, vedė į dvipolį pasaulį ir šaltąjį karą bei 50 metų trukusį Europos padalijimą.

The question of Baltic states in the policy
of the Great Western powers in 1944–1945

Ramojus Kraujelis

Summary

The considerations of the three Great powers in the final years (1944–1945) of World War II and the question of the Baltic states within the context of international relations and diplomacy of these powers are discussed in the article.

In the last years of World War II the United States were engaged in the creation of the new post war international organizational model. Participation of the Soviet Union in these postwar plans was essential condition. In that period of World War II ques-