VIL­NIAUS UNI­VER­SI­TE­TO IS­TO­RI­NĖS AT­MIN­TIES MO­DE­LIAI IR PRA­EI­TIES REP­RE­ZEN­TA­CI­JOS XIX - XX AMŽIU­JE

Įžanga

Vilniaus universiteto istorijos istoriografija ne kartą aptarta¹ kaip kumuliatyvinis žinių gausėjimo procesas, nesvarstant metodologinių, teorinių ir ideologinių istoriografijos prielaidų bei kontekstų.

Vis dėlto tiek paradigminė Jörno Rüseno istoriografijos raidos samprata (pragmatizmas, istorizmas, istorizmo įveika) bei didžiųjų naratyvų koncepcija (nacionalizmas, komunizmas, liberalizmas), tiek iš šiuolaikinės istorijos sampratos ryškėjantys istorinės sąmonės² ir iš jos redukuojami istorinės kultūros³, taip pat „atminties vietų“⁴ konceptai verčia atsigręžti į tuos fenomenus, kuriuos paprastai ignoruodavo istoriografijos raidos tyrimai – į istorinės atminties ir praeities reprezentacijos formas. Tai ne tik mokslinės monografijos ir sintezės, bet ir medaliai, paminklai, kiti monumentalūs meno kūriniai, paminklinės lentos ir atminties galerijos, išlikę ir prieinami de visu arba matomi faksimilėse ir fotografijose, dažniausiai publikuojamose „nemoksliniuose“

___

1 Žr.: Vilniaus universiteto istorija 1579–1994. Vilnius, 1994, p. 7–16.

2 Rüsen J. Lebendige Geschichte. Grundzüge einer Historik III: Formen und Fuktionen des historischen Wissens. Göttingen, 1989, S. 39–67. Jörnas Rüsenas istorinę sąmonę apibrėžia taip: „Istorinė sąmonė yra ypatingas orientavimosi esamose gyvenimo aplinkybėse būdas. Ji grąžina mus į praeitį ir primena tuos įvykius ir aplinkybes, be kurių mes nežinotume, kas iš tikrųjų vyksta. (...) Istorinė sąmonė susieja praeitį su dabartiniu laiku taip, kad esamasis laikas įgauna ateities perspektyvą“ – Rüsenas J. Pasakojamosios galios raida, mokantis istorijos. Moralinės sąmonės ontogenezės hipotezė // Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika: Švietimo studijų sąsiuvinys / Sud. A. Poviliūnas. Vilnius, 1997, p. 31.

3 Žr.: Norkus Z. Jörno Rüseno istorinės kultūros studijų teorinės idėjos // Problemos. 2005, Nr. 67, p. 1–14. J. Rüsenas istorinę kultūrą apibūdina taip: „Istorinė kultūra yra istorinės sąmonės realizuota istorinė atmintis, kuri vykdo gyvenimo praktikos orientaciją laiko atžvilgiu, nulemdama veiklos kryptis ir jos subjektų savivoką“ – Rüsen J. Historische Orientierung. Über die Arbeit des Geschichtsbewußtseins, sich in der Zeit zurechtzufinden. Köln, 1994, p. 219.

4 Nora P. Les lieux de mémoire, T. 1. : La République. Paris, 1984; T. 2. : La Nation – Héritage, historiographie, paysages, 3 vol. Paris, 1986; T. 3 : La France – De l’archive ą l’emblčme, 3 vol. Paris, 1993 (Rusiškas sutrumpintas variantas, Франция – Память. Сaнкт Петербург, 1999.); Deutsche Erinnerungsorte / Hg. E. Franēois, H. Schulze. B. I–III. München, 2003.

5 Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto rūmai, teksto autorė A. Mačiulytė-Kasperavičienė, sud. M. Sakalauskas, A. Stravinskas. Vilnius, 1979; Vilniaus universitetas dailėje. Vilnius, 1986.