Šiame straipsnyje keliamas dvejopas tikslas: 1) ištirti nacionalsocialistinių organizacijų vaidmenį vokiečių bendruomenėje, ryšius su Vokietija bei vykdytos politikos pobūdį; 2) įrodyti, kad šios organizacijos pagal Vokietijos institucijų sudarytą planą vykdė vokiečių iškeldinimą iš Baltijos šalių.

Tikruosius Lietuvos vokiečių iškeldinimo vykdytojus atskleisti padėjo Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau LCVA) Vilniuje saugomi dokumentai, iš kurių straipsnyje daugiausia bus naudojama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (f. 377), Lietuvos Respublikos VRM Saugumo departamento
(f. 378), Kariuomenės štabo 1918–1940 m. Krašto apsaugos ministerijos (f. 929) fondų medžiaga. Peržiūrėta gausybė dokumentų leidžia paneigti istoriografijoje gajas nuomones apie neva savanorišką vokiečių mažumos repatriaciją į Vokietiją. Valstybės saugumo departamento (toliau VSD) pranešimai atskleidžia Lietuvos vokiečių kultūrinės sąjungos, sutrumpintai vadinamos Kulturverbandu (toliau tekste KV) vykdytą vokiečių iškeldinimą iš Lietuvos, jos atstovų darytą psichologinį spaudimą ne tik vokiečiams, bet ir lietuviams evangelikams. VSD pranešimai liudija apie KV veikėjų padarytus Lietuvos įstatymų pažeidimus: nelegalių susirinkimų organizavimą, antivalstybinę agitaciją, nelegalų duomenų apie šalies piliečius rinkimą ir perdavimą užsienio valstybei (Vokietijai). Archyviniai dokumentai įrodo, jog atsakomybė už Lietuvos vokiečių iškeldinimo organizavimą tenka 1939 m. rudenį prie KV įkurto Persikėlimo komiteto vadovui R. Kosmanui, jo parankiniams – baronui fon der Ropui ir E. Klugui bei KV valdybos nariams: O. Reichardui, K. Cerpinskiui, O. Kumfertui ir kitiems. Archyvinius duomenis papildo tuometinė periodinė spauda: „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“. 1933–1934 m. Lietuvos spaudoje daug dėmesio buvo skiriama Europos šalyse veikiančioms nacionalsocialistinėms organizacijoms ir įvairiems bandymams jas neutralizuoti. 1934 m. ne tik Lietuva, bet ir Latvija, Estija bei Čekoslovakija bandė teisinėmis priemonėmis stabdyti nacistinių organizacijų ardomąją veiklą, už antivalstybinę veiklą nacistai stojo prieš teismą ir 1935 m. buvo nuteisti. Vokietija įvairiomis priemonėmis ėmėsi ginti nacistus. Dėl patirto Vokietijos politinio ir ekonominio spaudimo nuo 1935 m. Lietuvos spaudoje išnyko kritiniai straipsniai apie nacistų organizacijas ir Hitlerio politiką, o nuteisti Klaipėdos krašto nacistai gana greitai (1938 m. vasarą) buvo amnestuoti. Apie vykdomą vokiečių iškeldinimą iš Baltijos šalių 1939 m. Lietuvos periodika tik pateikdavo naujienas, tačiau nekomentuodavo šių įvykių7.

Lietuvos vokiečių iškeldinimo istoriją tyrinėjanti A. Arbušauskaitė monografijoje „Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 m. sausio 10 d. sutartį“8  atkreipė dėmesį į svarbų KV vaidmenį Lietuvos vokiečių iškeldinimo byloje 1939–1940 m., tačiau savo tyrime smulkiau nenagrinėjo KV įtakos bendruomenei bei jo ryšių su VoMi vykdant šią operaciją.

Kadangi Gebelso propaganda šį masinį tautiečių perkraustymą vadino „grįžimu namo į Reichą“, „atsiliepimu į fiurerio kvietimą“, „vo-

---

 7 Plačiau žr.: Vokietija nori repatrijuoti Latvijos vokiečius // Lietuvos aidas. 1939, spalio 9, Nr. 598; Dėl vokiečių mažumos grąžinimo į Reichą // Lietuvos aidas. 1939, spalio 10, Nr. 603, p. 2; Vokiečių repatriacijos reikalai // Rytinis Lietuvos aidas. 1939, spalio 14, Nr. 613; Susitarta dėl vokiečių iškraustymo iš Estijos // Vakarinis Lietuvos aidas. 1939, spalio 16, Nr. 619.

 8 Arbušauskaitė A. L. Min. veik., p. 312.