4. Lietuvos ir Lenkijos karinis konfliktas 1920 m. rudenį (rugpjūčio 28 d.–spalio 7 d.)

Šis etapas prasidėjo 1920 m. rugpjūčio 28 d. Suvalkijos pietuose lenkų pradėtais puolimais, kurie ryškiai parodė, jog mūsų pietinis kaimynas ir toliau ketina įgyvendinti savo agresyvius sumanymus, o Kaune tebevykstančias derybas panaudoti tik tam, kad galėtų geriau ištirti padėtį lietuvių pusėje ir sėkmingai pasirengti tolesnei agresijai26 . Taip pat išryškėjo, kad užsienio valstybių karinių misijų atstovai, tarpininkavimo tikslais važinėję iš Lenkijos į Lietuvą ir atgal, nebuvo visiškai neutralūs.

Nepaisydami derybų, lenkai vykdė operacinius uždavinius, stengdamiesi užimti Augustavo miškų plotus kaip bazę savo veiksmams prieš rusus. Rugpjūčio 28 d. užėmę Augustavą27, lenkai toliau veržėsi į Suvalkiją, o po trijų dienų užėmė Suvalkus ir Seinus28. Taigi lenkai pradėjo karą su Lietuva jo nepaskelbdami. Pietų Suvalkijoje dislokuotai Marijampolės grupei nepavyko ne tik užimti Gardino, bet ir išsilaikyti Augustavo–Lipsko riboje. Šioje operacijoje prieš silpną ir išblaškytą Marijampolės grupę veikė keleriopai gausesnės lenkų jėgos. Be to, dar negavusios aiškių savo vadovybės nurodymų lietuvių dalys dažnai nežinojo, kariauti su lenkais ar ne. Kad ir kaip būtų keista, tačiau kartais kai kurių lietuvių dalinių vadai tarėsi su lenkais, kaip pasielgti.

Staigus lenkų puolimas Suvalkijoje privertė lietuvių kariuomenės vadovybę imtis priemonių lenkų puolimui atremti. Vyriausiojoje lietuvių kariuomenės vadovybėje nebuvo vienodos nuomonės dėl veiksmų prieš lenkus, kad būtų galima sustabdyti jų brovimąsi į Suvalkiją. Vyriausiasis kariuomenės vadas pulkininkas leitenantas K. Žukas „pataręs“ armijos vadui pulkininkui leitenantui K. Ladygai „apsistoti Nemuno-Augustavo perkaso – Juodosios Ančios linijoje, kasti ten apkasus, stiprinti pozicijas ir toliau nė vieno žingsnio neiti“29. Tačiau armijos vadas pulkininkas leitenantas K. Ladyga nepaisė to patarimo, nuvyko į frontą ir įsakė žygiuoti į Augustavo miškus, už Augustavo perkaso30 .

Tiek bolševikai, tiek lenkai svarbiausiu savo baru laikė šiaurinį, t. y. Gardino, plotą ir jam skyrė ypatingą dėmesį. Siekdami užsitikrinti savo kairiojo sparno saugumą, lenkai nutarė pirmiausia nustumti į šiaurę nuo Augustavo miškų Augustavo–Lipsko bare buvusias Lietuvos kariuomenės dalis. Tuo tikslu specialiai suformuota generalinio štabo pulkininko leitenanto A. Nieniewskio vadovaujama operatyvinė grupė gavo užduotį išstumti iš Suvalkijos priešus ir užsitikrinti laisvus perėjimus per Nemuną ir į šiaurę nuo Gardino bei pasirengti tolesniems puolimams. Lenkų karo vadovybės operatyviniuose įsakymuose sąmoningai nebuvo užsimenama apie lietuvius, bet visiškai slaptose direktyvose nurodoma, jog lietuvius reikia laikyti priešais, jei jie bendradarbiauja su bolševikais. Todėl puolusios Suvalkijos pietuose lenkų karinės dalys nežinojo apie tikrąją padėtį, kad manytų, jog kariauja su bolševikais, o ne su lietuviais. Slaptoje direktyvoje Antrosios lenkų armijos vadas nurodė, jog visi plotai, kuriuos iki bolševikų puolimo valdė lenkai, turi ir toliau priklausyti Lenkijai. Suvalkų miesto užėmi-

26 Lietuvių nota lenkams // Kariškių žodis. 1920 09 02, Nr. 36, p. 346.

27 Vyr. ltn. Tarasovas. Marijampolės grupės operacijos (1919–1920 m.) // Karo archyvas. Kaunas, 1926. T. 3, p. 237.

28 Atskiros brigados karo dienynas (1920 01 01–12 31) // LCVA. F. 510, ap. 1, b. 9, l. 50; II pėst. pulko mūšių 1920 m. rugsėjo 1–15 d. reliacija // LCVA. F. 929, ap. 1, b. 9, l. 50.

29 Žukas K. Žvilgsnis į praeitį. Čikaga, 1959, p. 294–295.

30 Ladyga K. Kaip lietuviai kariavo // Keleivis (Čikaga), 1921, Nr. 29.