Antra žurnalistinio darbo taisyklė – informacijos aktualumas. Guido Knoppas mano, kad istorinė tema yra aktuali, kai žiūrovų domėjimasis tam tikromis temomis yra didesnis nei įprastai²³. Taip pat pasitaiko, kad iš pirmo žvilgsnio neaktualus įvykis, pateiktas masinės komunikacijos priemonių, sulaukia didžiulio ir prieštaringo atgarsio. G. Knoppas tokias temas įvardija kaip latentiškai aktualias²⁴.

Trečia, informacija televizijoje turi būti įdomi, t. y. sensacinga, kontroversiška, „artima“, problemiška²⁵. Aktualumo bei įdomumo principai galioja ir dokumentinei bei vaidybinei istorijai kine. Kraštutinis aktualinimas arba, tiksliau, istorijos moderninimas ypač pastebimas vaidybiniuose filmuose istorine tematika²⁶.

Kūrybinei grupei, kuriančiai audiovizualinę istoriją, įtaką daro ne vien vidiniai, bet ir išoriniai veiksniai. Tai audiovizualinę produkciją kuriančių institucijų paskirties sampratos, svyruojančios tarp informavimo, pramogos ir visuomenės švietimo, jų noras įtikti žiūrovui ir taip išsilaikyti vykstant konkurencijai. Savaime suprantama, kad ne paskutinę vietą užima ir disponuojami pinigai.

Taigi paminėti išoriniai bei vidiniai veiksniai, sąlygojantys istorinių pranešimų perteikimą kino ir TV priemonėmis, leidžia kalbėti apie audiovizualinės istorijos fenomeną.

3. Lietuvos istorijos diskursų kine ir TV konstravimo ypatybės

Dokumentiniai filmai ir teminės laidos istorine tematika, sukurti Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, skaičiuotini šimtais. Jų estetinė, turinio kokybė, struktūrinė sąranga yra labai įvairi. Norint visa tai „suvaldyti“, „užčiuopti“ tam tikras konstravimo ypatybes bei tendencijas ir taip išvengti pavienio filmų ar laidų aprašinėjimo, būtina tam tikra klasifikacija, kurią galima naudoti kaip euristinį modelį audiovizualiniams diskursams tirti. Mums žinomos Vakarų istorijos didaktikų audiovizualinės istorijos klasifikacijos galbūt dėl dokumentinių filmų ir TV laidų vietos specifikos ar pačių klasifikacijų netobulumo netinka Lietuvos realijoms – į šiuos skirstymus mūsų audiovizualinės istorijos formos sunkiai „įspraudžiamos“²⁷.

Kaip žinoma, komunikacija (ją suvokiant procesiniu požiūriu) – tai pranešimo perdavimo adresantui turint tam tikrus tikslus veiksmas. Manome, kad Lietuvos istorijos diskursų kine ir televizijoje grupavimo kriterijumi galėtų būti numanomas autorių tikslas, tikriau, jų kuriamos istorijos paskirties samprata, nuo kurios priklauso „statybinės medžiagos“ pasirinkimas, organizavimas ir galiausiai informacijos pobūdis. Šį teiginį pirmiausia pabandysime įrodyti analizuodami keturis dokumentinių filmų ir laidų pavyzdžius.

___

22 Pečiulis Ž. Televizija, p. 193.

23 Knopp G. Geschichte im Fernsehen, S. 3.

24 Idem.

25 Idem, S. 3–6; Pečiulis Ž. Televizija, p. 193–197.

26 Holivudo sukurtoje produkcijoje istorijos temos neretai atlieka vien „apvalkalo“ funkciją nūdienos turiniui atskleisti.

27 Dėl vietos stokos istorijos kine ir TV klasifikacijų šiame straipsnyje neaptarsime. Plačiau apie jas žr.: Borries von B. Geschichtslernen am Fernsehschirm. Analysemethoden, Fallbeispiele, Praxiserfahrungen // Handbuch Medien im Geschichtsunterricht. Düsseldorf, 1985, S. 221–553; Müller von A. Geschichte im Fernsehen, S. 689–669; Paschen J. Film und Geschichte // Geschichte lernen. Seelze, 1994, Heft 42, S. 13–19; Geschichte im Fernsehen: Ein Handbuch. Darmstadt, 1988.