| tystėje XV ir XVI amž." 10. Tačiau tai tik įvadas į rimtesnes studijas. Tarpukario istoriografijoje LDK valstybės centralizacijos procesas nesusilaukė išsamesnių tyrinėjimų. Vėliau J. Žiugždos11 perimta iš tarybinės rusų istoriografijos idėja apie nacionalinę išsivaduojamąją rusų žemių kovą iš LDK jungo nebuvo paneigta. Naujai į viso žemvaldžių luomo konsolidaciją (XV a. II pusėje - XVI a. pradžioje) pažvelgė S. Lazutka12.
Rusų tarybinėje istoriografijoje, tik su kai kuriomis išimtimis, įsigalėjo V. Kliučevskio ir S. Solovjovo iškelta carinės Rusijos teisėto plėtimosi į Vakarus koncepcija. Ją pagrindžiant, įsitvirtino nacionalinės išsivaduojamosios kovos LDK, prasidėjusios karų su Rusija metu (XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje), tezė14.
Taigi istoriogafijoje vyrauja dvi prieštaringos nuomonės. Jeigu pritarsime antrajai, tai turėsime paneigti tai, kad Lietuvos valstybė XV—XVI a. jau buvo išaugusi iš feodalinio susiskaldymo laikų, o centralizacijos procesas jai buvo būdingas taip pat, kaip ir kitoms valstybėms. Sprendžiant šią problemą, tikslinga rimčiau paanalizuoti, kas gi buvo daroma, konsoliduojant šalies politines jėgas, kiek tokie veiksmai buvo sėkmingi? Kas gi turima galvoje, kalbant apie nacionalinę išsivaduojamąją kovą? Ar toks LDK ir Rusijos santykių įvardijimas metodologiškai tikslus?
LDK jau nuo savo kūrimosi pradžios susidėjo iš etnografinės Lietuvos, kurioje Žemaitijos seniūnija nuo seno turėjo didelę autonomiją, bei slaviškų žemių ir aneksų, ir buvo politinės federacijos pobūdžio. Lietuvai 1387 m. priėmus krikščionybę iš Vakarų, ir katalikybei tapus valstybine religija, o ypač 1413 m. Horodlės aktu Lietuvoje įvedus administracinę vaivadijų (vietoj kunigaikštysčių) tvarką bei teisę užimti LDK tarnybas tik katalikams, gudiškų sričių žemvaldžiai nebegalėjo da-
10 Вольдемар А.И. Национальная Борьба в Великом Княжестве Литовском в XV – XVI в. С.Петербург, 1910.
11 Lietuvos TSR istorija Nuo seniausių laikų iki 1861 metų. V., 1957. T. 1. P. 170-171.
12 Лазутка С. I Литовский Статут. B., 1973. C. 58-65.
13 Франциск Скорина – белорусский гуманист, просветитель первопечатник. Минск, 1989. C. 24 – 26.; Флоря В.Н. Русско – польские отношения и политическое развития Восточной Европы во второй половине XVI – начале XVII в. M., 1978 (toliau - Флоря В.Н. Русско – польские отношения...). C. 27.
14 Пичета А.П. Литовско – польские унии и отношение к ним литовско – русской шляхты. C. 536 – 541.; Образование белоруссккого народа. C. 621 – 623 // Белоруссия и Литва XV – XVI в.в. M., 1961; Зимин А.А. Росия на пороге нового времени. M. 1972 (toliau - Зимин А.А. Росия на пороге...). C. 90, 142 – 143; 164; Кондрашенко А.А. Борьба за смоленские земли в первой четверти XVI века // Вопросы аграрной истории и крестянства северо – запада РСТФСР. Смоленск, 1977. C. 5 – 29.; История Украинской ССР. В 10 т-x. Киев, 1982. T. 2. C. 146 – 147.; Михайловская Л.Л. Белоруссия и Литва конца XIV – первой трети XVI вв. (По материалам хроники Бернарда Ваповского). (Дисертация на соикание степени канд.ист.н.). Минск, 1981. |
dizainas ir programavimas giriaus