| sios Ordino puldinėjimų objektais, kaip tai nutiko Alšėniškių protėviui Algimantui (magna satrapa), kurio valdas (terra) ir dvarą (curia) 1371 m. pasiekė Livonijos kariuomenės žygis39. Taigi net valstybės branduolyje (Lithuania propria) XIV a. antroje pusėje tebeegzistavo ganėtinai heterogeninė valdymo sistema. Tokiomis sąlygomis Gediminaičių dinastijos valdovų užduotis buvo išsaugoti valdžios vientisumą teritoriškai greitai augančioje valstybėje ir apdairia personaline politika užsitikrinti plačiai išsikerojusios dinastijos atstovų ir kitų kilmingųjų lojalumą.
Valdovo taryba ir suvažiavimai
Viena iš pagrindinių priemonių šiam tikslui pasiekti buvo pasitarimai (tarybos) valdovo dvare. Nuolatinis tarimasis su didikais ir politinio konsenso paieškos buvo bet kokio sėkmingo valdymo prielaida40. Negausūs XIV a. šaltiniai vis dėlto leidžia kiek diferencijuoti tokių pasitarimų organizacines formas ir skirti kasdienę (mažąją) ir plačiąją (didžiąją) tarybas. Be abejo, didžiajam kunigaikščiui kasdieniame gyvenime reikėjo nuolatinių patarimų. Antai iš Gedimino laiškų žinome apie kai kuriuos jo patarėjus, tarp kurių buvo ir krikščionių vienuolių41. Popiežiaus legatų pasiuntinių 1324 m. pranešime iš Gedimino dvaro įvardijamas net konkretus patarėjų skaičius (apie dvidešimt)42, tačiau sunku pasakyti, ar tai buvo kiek labiau apibrėžta, o ne atsitiktinė dvare gyvenančių asmenų grupė. Šalia šių patarėjų šaltiniuose kartkartėmis aptinkame platesnę reikalus svarstančią kolegiją. 1306 m. Petras Dusburgietis mini Vytenio sušauktą „tractatus seu parlamentum“43. Ordino kronikininko nuoroda, kad didikai į ją turėjo būti sukviesti, liudija išskirtinį šios institucijos pobūdį. Dalyvauti joje buvo didikų teisė ir sykiu pareiga. Galima manyti, kad būtent šioje kolegijoje buvo svarstomi ir priimami svarbiausi sprendimai. Struktūrinis dvilypumas tarp „kasdienės“ dvaro tarybos ir platesnio kilmingųjų suvažiavimo valdovo dvare išliko ir vėlesniais laikais44. Istoriografijoje, aptariant ankstyvuosius politinius institutus, dominuoja klausimas, kiek laisvas buvo didysis kunigaikštis, rinkdamasis savo patarėjus, ir kiek pastarųjų nuomonė saistė jo sprendimus45. Atsakyti į tokį klausimą sunku vien jau dėl to, kad tokie susirinkimai valdovo dvare paprastai būdavo konfidencialūs ir net apie vėlesnių suvažiavimų eigą turime nedaug žinių. Vytauto laikų duomenys rodytų46, kad, nors pasitarimuose dalyvaujančiųjų sudėtis ir skaičius nebuvo niekaip apibrėžtas ir formaliai priklausė vien nuo valdovo valios, vis dėlto jo pasirinkimus ribojo tam tikri išankstiniai visuomenės lūkesčiai bei suvokimas, kas turi teisę savo patarimais daryti įtaką valdovo sprendimams.
___
39 Herm. Vartb., p. 99.
40 Apie tai plačiau žr.: Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia. Vilnius, 2003, p. 167–208.
41 Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans, p. 182, 186, 188 (cum conciliariis suis, concilium regis, in concilio suo). Kasdienės tarybos sudėtį nustatydavo valdovas. Į jo nemalonę patekę vienuoliai ištisus metus į pasitarimus nebuvo kviečiami (ten pat,
p. 182).
42 …invenimus eum in aula sua cum consiliariis suis circa viginti… (ten pat, p. 182).
43 Petr. Dusb., sk. III/291.
44 Tolesnė šių struktūrų raida aptariama: Petrauskas R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo ištakos: Didžiojo kunigaikščio taryba ir bajorų suvažiavimai XIV–XV a. // Parlamento studijos. 2005, t. 3, p. 9–32.
45 Любавский М. К. Литовско-русский сейм. Москва, 1900, c. 45 ir t.; Малиновский И. Рада Великаго Княжества Литовскаго в связи с боярской думой древней России. Томск, 1912, т. 2, с. 40–53, 67–85;
Avižonis K. Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels bis zur litauisch-polnischen Union 1385. Berlin, 1932, S. 76, 143–144.
46 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a., p. 57–102. |
dizainas ir programavimas giriaus