Lietuviu English
Jūs esate: PagrindinisŽurnalasArchyvai14 Tomas
Meniu
Žurnalas
  Archyvai
  0 Tomas
  1 Tomas
  2 Tomas
  3 Tomas
  4 Tomas
  5 Tomas
  6 Tomas
  7 Tomas
  8 Tomas
  9 Tomas
  10 Tomas
  11 Tomas
  12 Tomas
  13 Tomas
  14 Tomas
  15 Tomas
  16 Tomas
  17 Tomas
  18 Tomas
  19 Tomas
  20 Tomas
  Redakcija
  Atmena
Specialieji leidiniai
Internetinė žurnalo versija
Kontaktai ir nuorodos
Draugai
Tinklapį kūrė
č4
Girius MERKYS
 
  Archyvai (14 Tomas)  
   
 
ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 14

AN­TI­RE­LI­GI­NĖ PRO­PA­GAN­DA LIE­TU­VO­JE 1944 - 1970 ME­TAIS

STREI­KUS ARŪ­NAS
Arūnas Streikus
Lektorius, daktaras
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto
Naujosios istorijos katedra
Tel. 268 72 86

 

 

Įvadas

Antireliginė propaganda buvo svarbi sovietų režimo vykdyto ideologinio indoktrinavimo ir antibažnytinės politikos dalis. Tuo metu, kai būta labai mažai galimybių giliau pažinti tikėjimo turinį, o visais įmanomais kanalais brukamos ateistinės propagandos niekas negalėjo viešai kvestionuoti, norom nenorom ji darė didelę įtaką mūsų mentalitetui. Dėl to sovietų Lietuvoje vykdytos ateistinės indoktrinacijos mastų ir metodų tyrimas yra aktualus istoriografijos uždavinys, kurio sprendimas leistų geriau suvokti visuomenės sovietizavimo procesų vidinę logiką ir padarinius.

Nepaisant to, ši problema kol kas nėra pakankami išnagrinėta. Apie ateistinės propagandos formas sovietinėje Lietuvoje nemažai rašė aktyvūs jos dalyviai, žinoma, atitinkamai ją interpretuodami1. Dar sovietmečio sąlygomis bandyta ir kitaip vertinti šią sovietų režimo ideologinės veiklos kryptį. Žinomas disidentinio sąjūdžio dalyvis Vytautas Skuodis, kruopščiai surinkęs duomenis apie 1940–1976 m. Lietuvoje išleistas ateistinio turinio knygas ir periodiniuose leidiniuose išspausdintas publikacijas, visą jų srautą apibūdino kaip dvasinio lietuvių tautos genocido formą. Šio darbo rankraštis buvo publikuotas tik po Nepriklausomybės atkūrimo2. Nors iš V. Skuodžio atlikto tyrimo galima susidaryti pakankamai aiškų vaizdą apie Lietuvoje vykdytos antireliginės propagandos apimtį ir pagrindines kryptis, jis turi ir keletą trūkumų. Visų pirma autorius neturėjo galimybės naudotis sovietų valdžios institucijų, planavusių ar vykdžiusių ateistinę propagandą, dokumentais, todėl dažnu atveju apie priimtus vienokius ar kitokius valdžios sprendimus ir jų motyvus tik spėliojo. Antra, jis susistemino informaciją tik apie tai, kaip ateistinė propaganda buvo skleidžiama per spausdintą žodį. Iki šiol visiškai nenagrinėta, kaip visuomenės ateizavimo tikslams buvo naudojamos kitos informacijos perdavimo priemonės: paskaitos, kinas, radijas ir televizija, muziejai, menas.

___

1 Jermalavičius J. Ateistinis auklėjimas Tarybų Lietuvoje. Vilnius, 1977; P. Mišutis. Religija, bažnyčia, ateizmas. Vilnius, 1978; Ateistinės minties raida Lietuvoje. Vilnius, 1986.

2 Skuodis V. Dvasinis genocidas Lietuvoje. Vilnius, 1996.

88

‹‹ Rodyti atgal
puslapių
Rodyti toliau ››

 
   
   
2005 - 2006 © c4 dizainas ir programavimas giriaus