| įvežimo iš Lietuvos, Olomouco rūmai rekomendavo Užsienio reikalų ministerijai geriau atsisakyti derybų ir aptarti tik tuos punktus, dėl kurių iškyla sunkumų, visų pirma turėta omenyje tekstilė. Olomouco rūmų manymu, Čekoslovakija galėtų padidinti linų ir kiaušinių importą, nes kitų rūšių prekėms įvežti yra susidarę nemažai kliūčių.
Šios rekomendacijos turėjo nemažos įtakos prekybos santykių sureguliavimui. 1938 m. kovo 10 d. Prahoje buvo pasirašytas Lietuvos ir Čekoslovakijos prekybos susitarimas. „Pažymėtina, kad čekai pirmą kartą sutiko raštu fiksuoti balanso išlyginimo principą ir nustatyti kai kuriuos kontingentus“, – teigė Lietuvos pasiuntinys E. Turauskas savo Pro memoria89. Susitarimas numatė 36 mln. kč. (Čekoslovakijos kronų) metinę kiekvienos šalies apyvartą. Kaip ir reikėjo tikėtis, Čekoslovakija daugiausia dėmesio skyrė tekstilės išvežimo galimybėms ir svarbiausias jos reikalavimas buvo fiksuoti pastovų tekstiles kiekį bendrame Lietuvos importe iš Čekoslovakijos. Po ilgų derybų susitarta, kad tai bus 25 proc. (t. y. 9 mln. kč.), nors iš pradžių buvo reikalauta 33,3 proc., o už tai Čekoslovakija sutiko fiksuoti 18 mln. kč. linų, linų pakulų ir nuobrukų kontingentą bei 36 vagonų po 144 000 vnt. kiaušinių kontingentą90.
Po Miuncheno suokalbio (1938 m. rugsėjo 29 d.) labai pasikeitė Čekoslovakijos politinė ir ekonominė padėtis91 ir jau 1938 m. lapkritį J. Skalickis savo vadovybės Prahoje buvo informuotas, kad Čekoslovakijos eksportas vyks atskirais pavedimais pasiuntinybei, o „kalbant apie Lietuvos išvežimą į Čekoslovakiją net apytiksliai negalima nusakyti, kiek to arba kito bus galima pirkti iš Lietuvos“92. Nepaisant visų iškilusių sunkumų, prekyba tarp šalių buvo vykdoma ir tiek Lietuvai, tiek Čekoslovakijai pavyko padidinti jos apimtį ir kartu išlaikyti
1,16 mln. litų aktyvų Lietuvos balansą.
1939 m. vasario 24 d. buvo sudarytas naujas prekybos susitarimas tarp Lietuvos ir Čekijos-Slovakijos93, šį kartą Kaune94. Jis buvo analogiškas 1938 m. sutarčiai, tačiau fiksuota kiek mažesnė prekybos apimtis – numatyta 30 mln. kč. kiekvienos valstybės apyvarta95. Lietuva vėlgi sutiko rezervuoti 25 proc. (7,5 mln. kč.) bendros sumos tekstilei, o Čekija-Slovakija – leisti Lietuvai įvežti linų, linų pakulų ir linų atliekų už 14 mln. kč. Atskirai Lietuvai buvo suteikti ir sviesto (8 vag., t. y. 10 t) bei kiaušinių (8 vag.,
t. y. 144 000 vnt.), kurie esant rinkos poreikiams galėjo būti padidinti, kontingentai96.
Deja, 1939 m. susitarimas nebuvo vykdomas,
___
89 Pasiuntinio E. Turausko Pro memoria 1938 03 11 // LCAV. F. 383, ap. 9, b. 110, l. 33.
90 Pasiuntinio E. Turausko Pro memoria 1938 03 11 // LCVA. F. 383, ap. 9, b. 110, l. 33.
Vykdant prekybą remiantis šiuo susitarimu tiek Lietuvai, tiek Čekoslovakijai pavyko padidinti prekybos apimtį ir kartu išlaikyti 1,16 mln. litų aktyvų Lietuvos balansą.
91 Sudetų kraštą 1938 m. spalio 1 d. galutinai prijungus prie Reicho, Čekoslovakija neteko net 40 proc. visų pramonės įmonių.
Dějiny hospodařství českých zemí od počátku industrializace do součastnosti 1918–1945. Praha, 1995, s. 190–192.
92 Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijos pranešimas pasiuntinybei Kaune 1938 09 05 // AMVZ. IV sekcia, 542, č. 155.006/IV-2/38.
93 Po Miuncheno suokalbio (1938 m. rugsėjo 29 d.) oficialus buvusios Čekoslovakijos pavadinimas nuo 1939 m. lapkričio pabaigos buvo pakeistas. Naujasis – Čekijos-
-Slovakijos respublika.
Kuklķk J. Londżnskż exil a obnova českosloveského stįtu 1938–1945. Praha, 1998, p. 43.
94 Sutartį sudarė Lietuvos atstovas J. Norkaitis ir Čekoslovakijos pasiuntinys J. Skalickis.
Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio pranešimas J. Skalickiui 1939 02 24 // LCVA. F. 388, ap. 4,
b. 126, l. 18–19.
95 Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio pranešimas J. Skalickiui 1939 02 24 // LCVA. F. 388, ap. 4,
b. 126, l. 18–19.
96 Tiek 1938 m., tiek 1939 m. susitarimai buvo sudaryti kompensaciniu pagrindu ir turėjo būti peržiūrėti po šešių mėnesių, kaip pagrindą imant oficialią Lietuvos ir Čekoslovakijos importo statistiką. |
dizainas ir programavimas giriaus