Lietuviu English
Jūs esate: PagrindinisŽurnalasArchyvai8 Tomas
Meniu
Žurnalas
  Archyvai
  0 Tomas
  1 Tomas
  2 Tomas
  3 Tomas
  4 Tomas
  5 Tomas
  6 Tomas
  7 Tomas
  8 Tomas
  9 Tomas
  10 Tomas
  11 Tomas
  12 Tomas
  13 Tomas
  14 Tomas
  15 Tomas
  16 Tomas
  17 Tomas
  18 Tomas
  19 Tomas
  20 Tomas
  Redakcija
  Atmena
Specialieji leidiniai
Internetinė žurnalo versija
Kontaktai ir nuorodos
Draugai
Tinklapį kūrė
č4
Girius MERKYS
 
  Archyvai (8 Tomas)  
   
 
ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 8

8. Vilnius – vokiečių miestas?

 

Šiandien Vilniuje vokiečių bendruomenė, regis, nėra susikristalizavusi96, tačiau Vilniaus vokiečiai galėtų kartu su lenkais ir lietuviais drąsiai pretenduoti į Vilniaus “dalybas”. Kaip minėta, J. Jurginis yra įžvelgęs vokiečių nacionalistinę Vilniaus istorijos istoriografijos paradigmą. Ji buvo išryškėjusi Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet vokiečiai siekė pateisinti savo imperialistinę politiką97. Tačiau P. Kargės ir kitų tyrimai apie vokiečių bendruomenės Vilniuje pradžią nebuvo atmesti moksle ir šiais laikais. Priešingai, P. Reklaitis ir J. Jurginis išplėtojo XIV a. įkurtos Šv. Mikalojaus bažnyčios kaip “pirklių bažnyčios” siužetą98. Aišku, kad aplink šią bažnyčią formavosi vienas iš (pagal P. Reklaitį tokių būta keturi) topografiškai savarankiškas centras, kuriame kūrėsi vokiečių bendruomenė. Jos istorija, ypač liuteroniškoji “vokiečių bendruomenė” (Deutsche Gemeinde), susiformavusi XVI - XVII a., dar laukia savo tyrinėjimų, ypač turint galvoje, kad yra išlikęs jos archyvas99. Tiesa, senieji vokiečių autoriai nesitenkino vien Vilniaus vokiečių bendruomenės istorija, o visą Vilnių laikė vokiečių civilizacijos atšvaitu100. Tokio teiginio absoliučiai neatmeta ir šiuolaikinė istoriografija –E. Gudavičius, nors ir laiko civilizaciniais Lietuvos mokytojais lenkus, tačiau įžvelgia čia ir vokiečių vaidmenį, ypač ankstyvajame LDK europeizacijos tarpsnyje XIV a. pab. – XV a. pr.101 Antra vertus, kaip neprisiminti pagrindinio Vilniaus Baroko architekto, liuteronų bendruomenės nario J.K. Glaubico kūrybos. Tačiau juk šiais aspektais jau pakylame virš atskiros tautinės bendrijos istorinės perspektyvos lygmens į apskritai Europos ar Vakarų civilizacijos lygmenį.

9. Senasis Vilnius – tautų “be tankų” istorinėse tradicijose

Iki šiol kalbėjome apie tų tautų istorinės sąmonės perspektyvas, kurių “motininės” valstybės Naujaisiais amžiais yra dalyvavusios politinėse varžybose ar net kovose dėl Vilniaus. Tačiau būta ir yra Vilniuje tautų, kurios negalėjo galyvauti Vilniaus “dalybose”, nes buvo tautos “be tankų”102 - neturėjo savų valstybių. Paradoksalu, tačiau kai kurios iš šių bendruomenių savo istorine gelme Vilniaus istorijoje galėtų lengvai varžytis su lenkais, lietuviais ar rusais. Tokiomis galima laikyti karaimų103, totorių104 ir žydų


96 Tiesa, jų Vilniuje ir nėra daug – 1989 metais buvo 260 žmonių ( Lietuvoje iš viso – 2058 ). Žr.: A.Srebrakowski. Niemcy na Litwie w świetle danych statistycznych . - Przegląd Wschodni, 1998, t.5, zesz. 3 (19), p.512.

97 J. Jurginis, V. Merkys, A. Tautavičius. Op. cit., p. 12-13.

98 P. Reklaitis. Die St. Nicolaikirche und ihre Stadtgeschichtliche Bedeutung. - Zeitschrift für Ostforschung, 1959, nr. 4; J. Jurginis. Feodalinės Lietuvos miestų tyrinėjimai. - Lietuvos TSR architektūros klausimai, 1977, t. 5, sąs. 4.

99 Žr.: E. Brazaitienė. Vilniaus evangelikų liuteronų bendruomenė XVI a. antroje pusėje – XVII a. (Diplominis darbas. Darbo vadovas – doc. A. Bumblauskas). - Vilnius, 1993. Rankraštis saugomas Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje.

100 Šioje tendencijoje ypač svarbus ir objektyvus, į Vilnių pažvelgęs kaip į Vakarų “užmirštą meno miestą” , yra P. Weberio darbas. Žr.: P. Weber. Wilna, eine vergessene Kunststätte. – München, 1917.

101 E. Gudavičius. Lietuvos pritapimo prie Europos, p.4-17.

102 Ši metafora gimė, svarstant Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Kultūrinių bendrijų studijų centro mokslinių tyrimų kryptį. Prof. D. Katzo pasiūlymu, šis studijų centras turi užsiimti tų tautinių mažumų tyrimais, kurios neturi savų valstybių. Įdomiausia, kad tokioms galima priskirti ir litvakų bendruomenę, nes jos kultūra rėmėsi idiš kalba, o šiandieninis Izraelis – hebrajų kalba. Taigi, šio centro mokslinių interesų spektre yra litvakai, karaimai, totoriai, čigonai ir sentikiai.

103 H. Kobeckaitė. Lietuvos karaimai. Vilnius. 1997; Lithuanian karaims. - http:// www.daugenis.mch.mii.lt/karaimai/english/index.html.

104 T. Bairašauskaitė. Lietuvos totoriai XIXa. Vilnius, 1996; S. Kričinskis. Lietuvos totoriai, Vilnius, 1993; Lietuvos totoriai. – http://www.gaumina.lt/totoriai/middle.html; tas pats angliškai: Lithuanian tatars. - http:// www.gaumina.lt/totoriai/english/index.html.

36

‹‹ Rodyti atgal
puslapių
Rodyti toliau ››

 
   
   
2005 - 2006 © c4 dizainas ir programavimas giriaus