| veikiant, lenkų ar vokiečių teisės recepcija atliko techninį, o ne politinį vaidmenį, skatino pačios lietuvių teisės raidę. Be to, ši recepcija kaip tik padėjo kurtis struktūroms, stiprinančioms Lietuvos valstybės institucijas. Tai galima pasakyti tiek apie vaivadų ar kaštelionų dignitorijas, tiek ir apie lenkų herbus. Tai formavo Lietuvos ponų tarybą lenkiško tipo struktūriniu pagrindu. Būtent šis sluoksnis gerai suvokė tuos postulatus apie lietuvių tautą, kuriuos Vytautas išdėstė savo laiške imperatoriui Zigmantui po Vroclavo sprendimo. Vytauto valdymo pabaigoje aktuose atsirado valstybės — Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos — sąvoka. XV a. 4-ąjį dešimtmetį ponų taryba jau akivaizdžiai reiškiasi.
Ponų taryba siaurino didžiojo kunigaikščio valdžią, veldamų dalijimas silpnino jo žemėvaldą. Tačiau Vytautas intensyviai dalijo veldamus ir primygtinai šaukėsi bajorų pritarimo konfliktuose su lenkų hegemonistais. Vytautas matė abi šių reiškinių puses. Svarbiausia, jis suprato, kad jie objektyviai neišvengiami: be turtingų žemvaldžių nebuvo galima turėti gerai apsiginklavusios kariuomenės, be išprususių ir savo vertę žinančių patarėjų neįmanoma bendradarbiauti su toliau pažengusių visuomenių institucijomis. Todėl jis naujus reiškinius ne stabdė, o reguliavo ir atsverdavo. Greta stambiosios, Vytautas kūrė ir smulkiąją bajorų žemėvaldą, iškeldamas ištikimus tarnus ir valstiečius, taip pat patraukė ne mažiau ištikimus totorius ir karaimus, O artimiausius patarėjus prižiūrėjo griežta valdovo akis: ne veltui, sudegus Vilniaus piliai, jos seniūnas pasislėpė. Ir visa tai vainikavo prestižo investicinė politika: užsienio valdovų pasiuntiniai buvo valstybės išlaikomi, o užsienio riteriams išdalijama didžiausia karo grobio dalis. Vytauto Lietuva Europos rytų regione ėmė mėgdžioti Burgundiją: jos valdovas iškilo kaip atitinkantis riterių karjeros siekius senjoras. Visa tai reikalavo kaupti išteklius, ir Vytautas atkakliai tai darė. Ne taip jau dažnai Vytauto ambicijos siejamos su jo tikslingai puoselėjamu pilnu iždu, o šie du dalykai glaudžiai jo politikoje susiję. Tai buvo prestižo reikalas: Vytautas buvo itin jautrus ir labai gerai suprato, kad prestižas brangiai kainuoja.
Šiaip ar taip Vytauto Lietuva prestižą išsikovojo. Tai buvo pasiekta didžiule įtampa ir nepaprastai tikslinga veikla. Buvo rasti būdai Lietuvos visuomenės raidai spartinti, jos struktūrai pritaikyti esamoms politinėms sąlygoms. Lietuva užsigarantavo sau vietą Europos Rytų regione. Net ir patekdama į Lenkijos politikos farvaterį, po Vytauto mirties ji išsaugojo savo valstybingumą. Jos padėtį XV a. galima palyginti su Lenkijos padėtimi Anžujiečių politinėje sistemoje XIV a. Tai gal ne tiek daug, bet žinant, kas Lietuvai grėsė, ne tiek ir mažai. Nesukūręs savo dinastijos, Vytautas suvaidino svarbų Lietuvos dinasto vaidmenį. |
dizainas ir programavimas giriaus