Atskira šio inventoriaus dalis – dvaro dirbamų ir nedirbamų teritorijų, miškų, sodų, pievų, ganyklų, po pastatais esamų ir valstiečių naudojamų ir nenaudojamų sodybinių žemių trijuose laukuose detalūs planai. Iš viso jų išlikę 12 pagal kaimus. XIX a. pradžioje tokie žemės planai dvaruose dar tebebuvo sudaromi ypatingais atvejais. Kaip ankstyviausius pavyzdžius būtų galima paminėti 1789 m. dalies dvarų žemės planus, irgi saugomus Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Būtent 1811 m. Senkonių rakto žemės planai sudaryti vadovaujantis tais pačiais principais, kaip ir XVIII a. pabaigoje (aptarimas toliau).

Žemė. Pagrindinė šio inventoriaus sudarymo reikmė ir buvo patikslinti visos Senkonių raktui priklausiusios žemės rūšis bei kiekį, ją klasifikuojant į naudojamą ir nenaudojamą. Pastarosios kiekis minimalus – tai keliai, grioviai, kemsynai, tvenkiniai, pylimai, upės ir ežerai, kanalai ir kapinės ir pan. Jie tesudarė 118,36 margo arba 1,38 % visos palivarko ir jo kaimų teritorijos.

Naudojama palivarkuose bei kaimuose žemė skirstoma į ariamąją sodybinę, sklypinę po pastatais ir soduose (daržams, vaiskrūmiams bei vaismedžiams ir apyniams auginti), pievų, miškingą, ganyklų, apaugusią krūmais ir dykviečių. Pateiktas kiekvienos šių kategorijų žemės kadastras, bet įvertinamas bendrai visas jų plotas. Ariamoji palivarko ir jam priskirtų kaimų sodybinė žemė surūšiuota į juodžemį ir smėlėtą dirvą. Juodžemis savo ruožtu padalytas į juodžemį, kurio apatinis sluoksnis smėlėtas, ir juodžemį su molio priemaiša dirvos apačioje. Smėlėta sodybinė žemė skirstoma į juodžemį su žvyru ir smėlingą baltą žvyržemį¹⁵. Sklypai nerūšiuojami dėl menko jų kiekio su žeme po pastatais. Pievos skirstomos į netinkamas (murožnyje), blogiausias ir pelkėtas. Blogiausios savo ruožtu suskirstytos į švarias ir apaugusias krūmais, o pelkėtos – į naudingas ir „mažiau naudingas“. Pažymima, kad miškingos dirvos naudojamos kasmet ir padalytos į ariamas bei pelkėtas. Ariamos miško dirvos – „švarios“ ir krūmėtos, o pelkėtos – naudingos ir mažiau naudingos. Ganyklos – švarios ir krūmėtos. Atskirai išskirta nedidelė dalis krūmais apaugusios žemės, suskirstytos į įdirbti išnuomotą, pievų ir „mažiau naudingą“, matyt, buvusią paties Senkonių palivarko nuošalėse. Dykvietės kategorijai priskirtos dirvos padalytos į ariamas ir pelkėtas, jų plotas vos ne dvigubai didesnis už visos palivarko ir kaimų ariamos sodybinės žemės plotą, tiksliau, dykviečių arimai net pranoko palivarko su kaimais turėtos sodybinės žemės dydį. Tad visų kategorijų ir rūšių palivarkuose ir kaimuose buvo 8584,68 margo žemės, iš kurių atskirai Senkonių palivarkui priklausė 522,79 margo arba 6,44%.

Senkonių dvare (rakte) tais metais pažymėti 14 kaimų, 1 užusienis, Senkonių palivarkas, Čeniškių palivarkas šalia Čeniškių kaimo. Atskirai pažymėta, kad Jokubėnų kaimas apėmė dalį Klovainių pievos bei Kavaliaučiškės užusienį¹⁶, kaip ir palivarkui priklausąs Būdų kaimas – dalį Klovainių pievos ir naudmenų.

Pradžioje atskirai pateikiame visų Senkonių rakte tuo metu buvusių palivarkų, kaimų ir užusienio žemės kiekį pagal kategorijas.

Lentelėje žemės rūšys pagal kadastrą neišskirtos, o susumuotos margų lygmeniu, todėl iš jos nematyti, kad, pavyzdžiui, Senkonių palivarkui buvo priskirtos pačios geriausios ariamosios dirvos, o kaimų baudžiauninkai turėjo tenkintis įdirbdami dykvietes ir naudodami pelkėtas arba vandens semiamas žemes, todėl jų suvestiniai skaičiai atrodo gana dideli. Bendras Senkonių ir Čeniškių palivarkų žemės kiekis yra 674, 85 margo, o visų kaimų ir užusienio – 8578,06 margo arba santykiu 1 : 12,7. Tai išskirtinis atvejis tarp negausių tyrimų. M. Jučo duomenimis, Vilniaus vyskupo I. Masalskio 1777 m. jo Salako

___

15 Inventoriuje skirtingos rūšies žemės dydis nurodytas atskirai palivarkų ir kiekvieno kaimo.

16 VUB RS, f. 8, b. 1727, l. 28.