Turime jau nemažai įvairių literatūros istorijų ir bandome toliau jas rašyti. Tačiau neįmanoma parašyti literatūros istorijos neišsiaiškinus, kas yra literatūra, kaip kito literatūros samprata įvairiais laikotarpiais ir nesuskirsčius (pagal tam tikrus kriterijus) literatūros kūrybos proceso atskirais tarpsniais.
Žodis "literatūra" turi tris pagrindines reikšmes:
1) literatūra yra viskas, kas išreikšta konstruktyviu (taigi taisiklingu, apgalvotu) sakytiniu arba rašytiniu žodžiu;
2) literatūra yra viskas, kas parašyta (užfiksuota raštu);
3) literatūra yra žodžio menas (meno šaka, grožinė literatūra).
Tos reikšmės yra susipynusios, ir todėl literatūros istorijoje neišvengiamai susipina kultūrologinės ir estetinės problemos. O tų problemų sprendimas priklauso nuo literatūros tyrimo metodologijos.
Lietuviški literatūros teorijos vadovėliai pasirodė tiktai XX amžiuje. Pirmas toks vadovėlis buvo Kazio Bizausko "Raštijos bei literatūros teorija", išleistas 1918 m., vėliau (III leidimas, 1922 m.) pavadintas "Literatūros teorija". Po to pasirodė Motiejaus Gustaičio "Stilistika" (1923 m., II leid. 1927 m.); Jono Norkaus "Literatūros teorija" (1923 m., II leid. 1927 m., III leid. 1930 m.); Stepono Češūno "Poezijos ir prozos teorija" (1925 m.), parašyta pagal Dmitrijaus Ovsianiko-Kulikovskio vadovėlį; Juozo Ambrazevičiaus "Literatūros teorija. Poetika" (1930 m., 1933 m., 1936 m., 1938 m. ir kt.).
Visuose tuose vadovėliuose literatūra suprantama plačiausia (pirmąja) reikšme. Literatūra juose apima ir tautosaką, ir metodologiją, ir filosofiją, ir teologiją, ir visus mokslus, ir publicistiką, ir beletristiką, ir poeziją - viską, kas išreikšta žodžiu. Tokia teorinė literatūros samprata vyravo iki pat pokario laikų, kada ją pakeitė siauresnė - grožinės litera- |
dizainas ir programavimas giriaus