Pranešimo, kuris yra susijęs su praktiniais edukaciniais dalykais, tikslas galėtų būti suformuluotas taip: - bendriausios gairės socialinių mokslų bei istorijos disciplinų edukaciniams tikslams harmonizuoti. Ši problema būdinga visam posovietiniam regionui, kurio įvairiuose kraštuose svarbus yra tas pats edukacinis rūpestis, būtent pilietinio ugdymo diegimas. Tikimasi, kad pilietinis ugdymas padėsiąs įveikti sovietinį paveldą ir skatinsiąs pilietinės visuomenės formavimąsi. Taigi manoma, kad demokratinio gyvenimo įgūdžius padės įgyti pilietiškai ugdomas žmogus. Tad klasikinė tezė historia est magistra vitae nuo šiol atseit turėtų skambėti taip - demokratinio gyvenimo nuo šiol bus mokama pilietiniu ugdymu.
Kyla klausimai:
A. Koks tokiu atveju bus istorijos disciplinos vaidmuo?
B. Ar šios pilietinio ugdymo pretenzijos bent iš dalies nebuvo nulemtos pačių istorijos disciplinos pokyčių?
C. Galbūt pačios istorijos disciplinos savikritika bent šiek tiek pažabotų pilietinio ugdymo pretenzijas arba
bent galėtų būti pagrindas alternatyviai edukacinei strategijai, ir dalis tų tikslų, kuriuos kelia į naujo gyvenimo
mokytojo vaidmenį pretenduojantis pilietinis ugdymas, grįžtų į tradicinių, kartu ir istorijos, disciplinų akiratį?
Tai vis klausimai, su kuriais tenka neišvengiamai susidurti, kai svarstomi socialinių mokslų ir istorijos disciplinų ugdymo tikslų derinimo klausimai. Manyčiau, kad, nepaisant tos akivaizdžios aplinkybės, jog dėmesys pilietiniam ugdymui yra, metaforiškai kalbant, laiko dvasios pagimdytas, vis dėlto pilietinio ugdymo pretenzijos tapti gyvenimo mokytoju didele dalimi yra nulemtos ir pačios istorijos, kuri modernių racionaliųjų idealų paveikta, susiaurino savo akiratį ir atsisakė gyvenimo mokytojos vaidmens. Tad, kaip atsitiko, kad istorijos didaktika atsidūrė anapus istorijos disciplinos? |
dizainas ir programavimas giriaus