| O dauguma prasiskolinusios Rusijos bajorijos jo neturėjo apskritai. Todėl ekonominiu užnugariu, ekonomine įtaka galėjo pasinaudoti tik nedidelė bajorijos dalis. Šita aukštuomenės grietinėlė realiai pretendavo į didžiausią politinę įtaką.
Korporacinė organizacija. Pati rimčiausia iki XIX a. pabaigos bajorijos kolektyvinių interesų reiškėja buvo jos korporacinė luominė organizacija. Rusijos europinės dalies bajorijos organizacija teritoriškai atitiko gubernijų padalijimą. Kiekvienos gubernijos bajorija sudarė vadinamąją bajorijos bendruomenę (Äāīš˙ķńźīå īįłåńņāī), kurios interesus valdžios atžvilgiu reprezentavo kelios institucijos: apskrities ir gubernijos bajorų susirinkimai, apskrities ir gubernijos bajorų vadovai ir gubernijos deputatų susirinkimai (lentelėje parodytas šių institucijų veikimo pobūdis.) Bajorijos dalyvavimas apskrities, o ypač gubernijos susirinkimuose buvo pagrindinis šio luomo būdas reikšti savo nuomonę.
Tačiau XX a. pradžioje tik 13 proc. kilminių bajorų naudojosi visomis korporacinės organizacijos teikiamomis teisėmis21. Nedidelė bajorijos luomo dalis, turtingiausi jo atstovai – žemvaldžiai, galėjo bajorijos susirinkimuose reikšti savo nuostatas ir taip daryti įtaką ne tik vietinės administracijos elgesiui, bet ir vyriausybės politikai. Be to, korporacinė teisė parinkti žemesnės grandies vietos valstybinius tarnautojus leido bajorijai apsaugoti savo interesus nuo carinės administracijos kišimosi.
Savivaldos organai. Bajorija turėjo didelę įtaką žemietijose, įsteigtose 1864 m. sausio 1 d. Tai buvo tarpluominė savivaldybė, turinti užsiimti vidaus ūkiniu ir visuomeniniu provincijos gyvenimu. Rinkimai į savivaldybes, organizuotas apskrityse ir gubernijose, vyko trijose kurijose: žemės savininkų, miestiečių ir kaimo bendruomenių. Pirmojoje ir antrojoje galiojo turto cenzas22. Išrinkti delegatai, turintys balso teisę, sudarė apskrities ar gubernijos žemietijos susirinkimą, kuris savo ruožtu rinko savivaldybių vykdomąją valdžią – valdybas. Bajorų padėtį lengvino tai, kad jie galėjo būti išrinkti visose trijose kurijose. Įstatymas taip pat numatė, kad susirinkimuose bajorų delegatų turėjo būti mažiausiai tiek, kiek kitų socialinių grupių atstovų kartu paėmus. Iš pradžių (1865–1867 m. rinkimai) bajorija apskrities susirinkimuose sudarė 41,64 proc., gubernijos – 74,2 proc. Šis skaičius didėjo ir 1883 m. jau pasiekė atitinkamai 42,4 proc. ir 81,5 proc., o 1897 m. – 55,2 proc. ir 89,5 proc.23
Nors žemietijos buvo nepolitinės institucijos ir valdžia gubernatorių rankomis stengėsi tai užtikrinti, visgi reikia pripažinti, kad jos ilgainiui tapo bajorų politine mokykla. Į žemietijų darbą aktyviausiai įsitraukė pati dinamiškiausia bajorijos dalis – vidutinieji žemvaldžiai. Išryškėjo skirtingi jų politiniai interesai, be to, tam tikras opoziciškumas esamai tvarkai ne tik savivaldybių, bet ir valstybiniu lygiu. Todėl tai buvo rimtas politinis iššūkis centrinei valdžiai.
Valstybės tarnyba. Bajorijos privilegija ir pareiga tarnauti aukštesnio rango valstybės įstaigose tapo svarbia prielaida sieti aukštuomenės luomą su valstybe ir imperatoriumi. Jau XIX a. pirmojoje pusėje paaiškėjo, kad vien bajorijos patenkinti valstybės valdymo aparato formavimo poreikius nepakanka. Be to, suvokta, kad luomiškumas dar neužtikrina gerų darbo rezultatų. Į pirmą vietą iškyla išsilavinimas. Po 1825 m. dekabristų sąmokslo pašlijo imperatoriaus
______________________________________________________
21 Б. Н. Миронов. Социальная история…, т. 1, p. 513, А. Корелин. Дворянство в пореформенной России…, p. 142.
22 Ten pat, p. 212–213, Е. Л. Толмачев. Александр II и его время. Книга первая. Москва, 1998. Р. 217–218.
23 Г. А. Герасименко. Земское самоуправление…, p. 10, 17, 23. |
dizainas ir programavimas giriaus