riau pasitartų, kai nėra dėl ko nors pats tikras⁶⁰. Lietuvos diplomatas reikalų patikėtinis Čekoslovakijoje J. Brėdikis taip pat atkreipė dėmesį į M. Niederlės darbo Kaune rezultatus ir teigė: „Čekai nėra patenkinti jo veikimu Lietuvoje ir mažai skaitosi su juo“⁶¹.

Lietuvos prekybai persiorientuojant į Anglijos rinką ėmė mažėti ir importas iš Čekoslovakijos⁶². M. Niederlė rūpinosi, kad būtų išlaikytos turėtos pozicijos Lietuvos rinkoje, tačiau iš Čekoslovakijos buvo perkama vis mažiau. Savo 1932 m. pranešimuose jis informavo, kad Lietuvos atstovai „Maistas“ ir „Pienocentras“ siekia kiek galima daugiau išvežti savo produkcijos į Čekoslovakiją, o kai kurioms jos įmonėms nebesuteikiami leidimai. M. Niederlė konstatavo, kad yra ribojamos Čekoslovakijos pramonės eksporto galimybės į Lietuvos rinką, o kartu sunkiau gauti ir valstybinius užsakymus⁶³.

2.3. Janas Skalickis – Čekoslovakijos pasiuntinys, rezidavęs Kaune nuo 1936 metų

1933 m. kovą į Kauną atvyko naujasis Čekoslovakijos reikalų patikėtinis J. Skalickis, paskirtas savarankiškai vadovauti Čekoslovakijos atstovybei Kaune. Prieš tai jis ketverius metus buvo dirbęs Vašingtone. J. Skalickis buvo gana jaunas, bet jau spėjęs padaryti karjerą diplomatas. Į Lietuvą jis atvyko tada, kai aštrėjo tarptautinė situacija, Lietuva ir Čekoslovakija turėjo nemažai bendrų interesų politikos klausimais. „Neįtikėtinai greitai J. Skalickis įrodė sugebėjimą įsigilinti į tos valstybės, kuriai buvo patikėtas, problemas“⁶⁴, pažymėjo istorikas J. Dejmekas. J. Skalickis išsiskyrė tuo, kad aktyviai bendravo su Lietuvos politikais, o tai jam leido tiesiogiai dalyvauti svarstant svarbias to laikotarpio problemas. J. Skalickis su Lietuvos užsienio reikalų ministru S. Lozoraičiu palaikė labai draugiškus santykius, kokiais nepasižymėjo nė vienas anksčiau rezidavęs Kaune Čekoslovakijos diplomatas. Kaip aiškėja iš J. Skalickio rašytų politinių pranešimų, jį mielai priimdavo ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Politinio departamento vadovai. Aktyviai jis atstovavo ir ekonominiams Čekoslovakijos interesams, nors importas iš Čekoslovakijos ir buvo sumažėjęs. Lietuva tuomet siekė išlyginti abiejų šalių prekybos balansą, o Čekoslovakija su tuo nenorėjo sutikti. J. Skalickis rodė daug iniciatyvos, kad Čekoslovakija gautų valstybinius užsakymus, išlaikytų importo pozicijas Lietuvos rinkoje (ypač tekstilės, cukraus, avalynės). 1935 m. vasarį, kalbėdamas su Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktoriumi S. Kuzminsku, teigė: „Aš jam [S. Kuzminskui – D. B.] dar kartą priminiau mūsų gerai išvystytos pramoninės valstybės situaciją, kurios pranašumas tas, kad gali išvežti kada nori ir kiek nori, o Lietuva, kadangi gamina sezoninę produkciją, ne visada ją turi savo dispozicijoje [...]“⁶⁵.

1934 m. Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijoje buvo svarstoma galimybė skirti pasiuntinį trims Baltijos valstybėms. Pagrindinė tokio apsisprendimo priežastis buvo 1934 m. Baltijos Antantės sudarymas ir išaugęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinis vaidmuo: „Bal-

___

60 R. Fliederio pranešimas ČR URM 1928 // AMZV ČR. II sekcia. K. 550, č. 464.

61 Lietuvos chargé d’affaires J. Brėdikio slaptas pranešimas LR URM 1931 03 20 // LCVA. F. 383, ap. 7,
b. 1133, l. 26.

62 Plačiau apie tai knygoje: A. Gaigalaitė. Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940 m. Vilnius, 1986, p. 99–114.

63 M. Niederlės pranešimas ČR URM 1932 05 02 // AMZV ČR. IV sekcia. K. 542, č. 1262/32. 64 J. Dejmek. Prvnķ Československż vyslanec na Litve // Mezinįrodnķ politika. 1994, č. 7, s. 32.

65 J. Skalickio pranešimas ČR URM 1935 02 09 // AMZV ČR. IV sekcia. K. 542, č. 302 ai 1935.