Nepriklausomo istoriko vertinimas

Kol buvo griebtasi rašyti šį tekstą, Pirmojo Lietuvos istorikų suvažiavimo, vykusio rugsėjo 15–17 dieną, emocijos gerokai aprimo, o kultūriniuose žurnaluose atsirado nemažai straipsniais paverstų pranešimų. Suvažiavimo aptarimą spaudoje vainikavo istorikų diskusija 2005 m. „Kultūros barų“ 11-ame numeryje. Suvažiavimas negalėjo nepalikti įspūdžio. Trys ilgos, bet tikrai nenuobodžios ir intelektualiai intensyvios dienos, draugėn susirinkę mokslininkai, iš kurių daugelis prieš tai buvo studentams – ir vienas kitam – pažįstami nebent iš knygų ar visuomeninės veiklos – gaivino nostalgiškus Atgimimo prisiminimus. Išties, tai buvo gera proga vienam kitą išgirsti, įvertinti, pasidalyti darbo patirtimi ir galbūt nutiesti takus į bendradarbiavimą.

Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto pastangomis suvažiavimo metu vyravo tikrai demokratiška atmosfera. Įtampas buvo įmanoma malšinti diskusijomis, o pasirinktos sekcijų temos leido žavėtis Lietuvoje egzistuojančia istorijos studijų įvairove. Žinoma, nebuvo (iš)vengta ir ginčų, tiesa, daugmaž civilizuotų, tačiau mūsų istorikai jau nebėra – o, tiesą sakant, niekada ir nebuvo – monologo šalininkai. Keista, kad kartais labai svarbius pranešimus lydėdavo beveik absoliuti tyla, ypač tokio esminio Alvydo Nikžentaičio pranešimo metu, kai švelniai „veto“ pareikšti bandė nebent Zigmantas Kiaupa.

Kai kam užkliuvo, kad į suvažiavimą neatvyko daug lemiančių figūrų. Nekalbu apie patį atidarymą Vilniaus universiteto Teatro salėje, kai Dariaus Kuolio pasirodymo užgožti negalėjo niekas – nei Prezidentas, nei buvęs ambasadorius, nei Vilniaus universiteto rektorius. Taip, matyt, ir turėjo būti. Vytautas Ališauskas „Naujajame Židinyje-Aiduose“ pasigedo trijų istorinių mokyklų galvų, kurių neatvykimą galima pateisinti, bet kuriems dalyvaujant diskusijos galbūt būtų buvusios labiau įtemptos. Kita vertus, smagu, kad didžiųjų mokytojų – Edvardo Gudavičiaus, Mečislovo Jučo ir Vytauto Merkio – mokiniai taip pat rodė entuziazmo aiškindamiesi jiems užkliūvančius Tėvynės istorijos klausimus. O diskusijos tarp Alfredo Bumblausko ir Romo Batūros (ketvirtojo istorinės mokyklos fundatoriaus) vyko taip, lyg viskas būtų jau iš anksto suplanuota, ir būtų žinomas kiekvienas priešininko sakinys. Ką gi, demokratija reikalauja tokios debatų tvarkos.