Suvokti I. Onacevičiaus Lietuvos istorijos koncepciją padeda ir jo 1822 m. gegužės 8 d. raštas A. Čartoriskiui ir Vilniaus universitetui "Bendros pastabos apie Lietuvą, priemonės, kurios neleis kraštui ir jo gyventojams galuti­nai išnykti, apie universitetą ir mokyklas". Čia jis rašė: "Istorijos mokytojas turi rinkti tradicines žinias apie sienas ir vietoves, išgarsėjusias įvykiais, apie papročius, dainas, kurias valstiečiai ir bajorai dainuoja krykštynose, vestuvė­se, laidotuvėse, pabaigtuvėse, apie gyventojų polinkius ir charakterį. Galėtų tai padaryti ir klebonai parapijose, ta­čiau tai jau picem desiderium!

Piešimo mokytojas turi universitetui pristatyti pilių griuvėsių, senovės daiktų, gyventojų, jų drabužių, namų apyvokos daiktų ir įrankių piešinius.

Visam tam yra neabejingi tie, kurie nori giliau pažvelgti į tėvynės istoriją"¹⁴.

Toks susidomėjimas liaudies papročiais, jos buitimi kaip tik charakteringas romantizmo krypčiai istoriografi­joje. Žinome, jog romantikai savo veikla prisidėjo prie lietuvių tautos kultūrinio palikimo išsaugojimo. Vienu iš šio sąjūdžio pradininkų reikia laikyti I. Onacevičių. Kaip tik minėtas jo raštas universitetui - tai etnografinės ir folklorinės medžiagos rinkimo programa.

Labai aiškiai romantikų praeities interpretaciją suformulavo Ogiustenas Tjeri. Jis rašė: "Istoriniai persona­žai - nei Ričardas, anglų karalius, nei Pilypas, prancūzų karalius /.../, o didžiulės žmonių minios ir įvairios tautos, iškylančios istorijoje tuo pat metu ar praeiliui. Pagrindinis istorijos tikslas - pavaizduoti tautas, o ne kelių asmenų likimą, papasakoti visuomenės gyvenimo, o ne individualaus gyvenimo įvykius"¹⁵.

Dėl to I. Onacevičius, kaip ir kiti romantikai, rūpinosi lietuvių tautos kultūrinio palikimo išsaugojimu. Mūsų istoriografijoje žinoma, kad Teodoro Vagos istorijos vadovėlį Lietuvos mokykloms pritaikė J. Lelevelis. Kaip tik šios knygos pangoje J. Lelevelis rašė, kad knygą pertvarkyti jam padėjo I. Onacevičius. Todėl drįsčiau teigti, jog abiejų Vilniaus universiteto istorikų Lietuvos praeities vertinimas pagrindiniais klausimais sutapo, o kartu buvo grindžiama Vilniaus istorinės mokyklos konceptualumo vienybė.

Literatūra

1. Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Roma, 1978. P. 52.
2. MAB. F. 18. B. 4, b. 185,l. 638 (I. Onacevičiaus laiškai T. Narbutui).
3. Ten pat. L. 640.
4. Ten pat. L. 641.