Lietuviu English
Jūs esate: PagrindinisŽurnalasArchyvai1 Tomas
Meniu
Žurnalas
  Archyvai
  0 Tomas
  1 Tomas
  2 Tomas
  3 Tomas
  4 Tomas
  5 Tomas
  6 Tomas
  7 Tomas
  8 Tomas
  9 Tomas
  10 Tomas
  11 Tomas
  12 Tomas
  13 Tomas
  14 Tomas
  15 Tomas
  16 Tomas
  17 Tomas
  18 Tomas
  19 Tomas
  20 Tomas
  Redakcija
  Atmena
Specialieji leidiniai
Internetinė žurnalo versija
Kontaktai ir nuorodos
Draugai
Tinklapį kūrė
č4
Girius MERKYS
 
  Archyvai (1 Tomas)  
   
 
ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 1
niame valstybiniame istorijos archyve ir Lietuvos valstybiniame archyve saugomais dokumentais, taip pat ano meto spauda, atsiminimais.

Kad suprastume, kaip Latvija vertino Himanso projektą, reikia nors trumpai paaiškinti jos požiūrį į Lietuvos - Lenkijos konfliktą. Į šį konfliktą Latvija negalėjo nereaguoti. Jos spauda net rašė, kad laikytis pasyviai būtų tas pats, kaip "ramiai žiūrėti į degantį kaimyno namą"4. Latvijos politikams atrodė, jog, besiginčydama su daug kartų didesne valstybe — Lenkija, Lietuva gali tikrai "sudegti", t.y. prarasti nepriklausomybę. Šitaip atsitikus, iškiltų grėsmė ir Latvijai, nes jos didysis kaimynas - Sovietų Rusija nesėdėtų rankas sudėjusi, ramiai nestebėtų, kaip užėmusi Lietuvą sustiprėja Lenkija, o norėtų atstatyti jėgų pusiausvyrą prie savo vakarinių sienų ir tai darytų paprasčiausiai: mėgintų užgrobti Latviją.

Dėl to Latvija stengėsi padėti Lietuvai išsaugoti valstybingumą, kai dėl Lenkijos agresijos kildavo jam pavojus.

Pavyzdžiui, 1920 m. nuo želigovskininkų besiginančią Lietuvą Latvija parėmė kariniais specialistais ir Lenkijai ultimatyviai pareiškė: jei L. Želigovskis mėgins užimti Kauną, Latvija su savo kariuomene stos Lietuvos pusėje5. Baimė susidurti su Latvijos kariuomene, kuri tuomet garsėjo kaip gerai organizuota, o jos kariai - narsa ir sumanumu, vertė Lenkiją susilaikyti nuo visos Lietuvos užėmimo.

Latvijos politikai taip pat jautė, jog Lietuvos – Lenkijos konfliktas ne tik gresia Lietuvos valstybingumui, bet ir trukdo stabilizuoti padėtį visame Pabaltijyje, ardo valstybių, esančių tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos, solidarumą, trukdo Baltijos šalims sudaryti glaudžią sajungą, kuri padėtų joms įtvirtinti ir išlaikyti suverenitetą. Todėl jie siekė, kad šis konfliktas, kaip didžiausia Baltiios sajungos sukūrimo kliūtis, būtų likviduotas, ir mėgino likviduoti savo iniciatyva.

Dar 1921 metų pabaigoje, prieš Briuselio derybas, Latvijos vyriausybė bandė neoficialiai tarpininkauti Lietuvai ir Lenkijai, stengdamasi jas sutaikyti. Ji pasiuntė į Kauną savo laikiną atstovą Varšuvoje P. Olinį, kuris vedė derybas su užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriumi B. K. Balučiu ir Lietuvos atstovu prie Tautų Są-

22

‹‹ Rodyti atgal
puslapių
Rodyti toliau ››

 
   
   
2005 - 2006 © c4 dizainas ir programavimas giriaus