niame valstybiniame istorijos archyve ir Lietuvos valstybiniame archyve saugomais dokumentais, taip pat ano meto spauda, atsiminimais.
Kad suprastume, kaip Latvija vertino Himanso projektą, reikia nors trumpai paaiškinti jos požiūrį į Lietuvos - Lenkijos konfliktą. Į šį konfliktą Latvija negalėjo nereaguoti. Jos spauda net rašė, kad laikytis pasyviai būtų tas pats, kaip "ramiai žiūrėti į degantį kaimyno namą"4. Latvijos politikams atrodė, jog, besiginčydama su daug kartų didesne valstybe — Lenkija, Lietuva gali tikrai "sudegti", t.y. prarasti nepriklausomybę. Šitaip atsitikus, iškiltų grėsmė ir Latvijai, nes jos didysis kaimynas - Sovietų Rusija nesėdėtų rankas sudėjusi, ramiai nestebėtų, kaip užėmusi Lietuvą sustiprėja Lenkija, o norėtų atstatyti jėgų pusiausvyrą prie savo vakarinių sienų ir tai darytų paprasčiausiai: mėgintų užgrobti Latviją.
Dėl to Latvija stengėsi padėti Lietuvai išsaugoti valstybingumą, kai dėl Lenkijos agresijos kildavo jam pavojus.
Pavyzdžiui, 1920 m. nuo želigovskininkų besiginančią Lietuvą Latvija parėmė kariniais specialistais ir Lenkijai ultimatyviai pareiškė: jei L. Želigovskis mėgins užimti Kauną, Latvija su savo kariuomene stos Lietuvos pusėje5. Baimė susidurti su Latvijos kariuomene, kuri tuomet garsėjo kaip gerai organizuota, o jos kariai - narsa ir sumanumu, vertė Lenkiją susilaikyti nuo visos Lietuvos užėmimo.
Latvijos politikai taip pat jautė, jog Lietuvos – Lenkijos konfliktas ne tik gresia Lietuvos valstybingumui, bet ir trukdo stabilizuoti padėtį visame Pabaltijyje, ardo valstybių, esančių tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos, solidarumą, trukdo Baltijos šalims sudaryti glaudžią sajungą, kuri padėtų joms įtvirtinti ir išlaikyti suverenitetą. Todėl jie siekė, kad šis konfliktas, kaip didžiausia Baltiios sajungos sukūrimo kliūtis, būtų likviduotas, ir mėgino likviduoti savo iniciatyva.
Dar 1921 metų pabaigoje, prieš Briuselio derybas, Latvijos vyriausybė bandė neoficialiai tarpininkauti Lietuvai ir Lenkijai, stengdamasi jas sutaikyti. Ji pasiuntė į Kauną savo laikiną atstovą Varšuvoje P. Olinį, kuris vedė derybas su užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriumi B. K. Balučiu ir Lietuvos atstovu prie Tautų Są- |