Lenkų istoriografija aukštai įvertino Lenkijos karūnos tarybą, pasiūliusią Jogailai lenkų sostą ir tuo sukūrusią galingą politinę sistemą, išvedusią Lenkiją iš autsaiderio padėties į šios sistemos ir viso regiono hegemonus. Sunkiau pasakyti, ar čia labiau nulėmė atsitiktinumas, ar tai buvo genialus sprendimas. Būta, matyti, ir vieno, ir kito. Tos sąlygos, kurias lenkų politikai pakišo Jogailai Krėvos pilyje, rodo, kad jie neblogai suprato padėtį ir gerai vertino aplinkybes. Žinoma, daug problemų turėjo ir Lietuva, o Krokuvoje jos ar didelė jų dalis buvo, be abejo, žinomos. Jų esmė: Lietuva buvo dar labiau atsilikusi už Lenkiją ir politinės atsilikimo pasekmės buvo daug sunkesnės. Svarbiausia šių pasekmių — nesibaigiantis karas su Vokiečių ordinu.

Krėvos sutartis, sukurdama Lenkijos vykdomą politinę sistemą, šiai sistemai vadovauti pastatė Gediminaičius. Europos Rytų pakraštyje atsirado naujas politinis centras ir nauja galinga dinastija. Tautinis nesutapimas nebuvo naujiena, kartojosi Liuksemburgu ir Anžujiečių atvejai, tačiau nauja buvo tai, kad ši politinė sistema susikūrė kaip dviejų autsaiderių derinys. Ir į valdžią atėjo autsaiderinė dinastija, o atotrūkis tarp sistemos dalyvių buvo didesnis. Tai vertė lietuvį Jogailą orientuotis tik į Lenkiją. Istoriškai Jogailaičiai reiškėsi kaip lenkiškoji Gediminaičių šaka. Lietuva kaip šalies tautinių ir svetimos (t.y. svetima tapusios) dinastijos (tiksliau jos šakos) interesų susidūrimas. Labiausiai išsivysčiusi šalis Čekija šiuo atveju atėjo iki tautinės evoliucijos. Bet net ir joje šios revoliucijos tęsinys buvo vietinio dinasto Jurgio Podebradiškio iškėlimas (šiek tiek jo pirmtakais galima laikyti Jogailą ir Vytautą, o tęsėjais — Čekijos Jogailaičius). Panašiai Vengrijoje iškilo Motiejus Korvinas (ir jo tęsėjai buvo Jogailaičiai). Šių įvykių fone Vytauto atėjimas į valdžią buvo vietinio dinasto įtvirtinimas. Vėliau tą patį padarė Vazos Švedijoje.

Švedija ir Lietuva — ne konglomeratų centrai, tai pakraščio pakraštys. Ir tik Švedijoje šis reiškinys pasidarė tęstinis, nors pasireiškė vėliausiai. Lietuva šiuo atveju užima tarpinę padėtį; ji išsaugojo savo valstybingumą (kurį ilgainiui prarado pirmaujančios šalys — Čekija ir Vengrija), bet turėjo priimti svetimą Jogailaičių dinastiją ir išlikti Lenkijos vykdomojoje politinėje sistemoje. Lietuvos atsilikimą rodo tai, kad vietinis dinastas buvo tik kitos Gediminaičių šakos atstovas, o Vengrijoje, Čekijoje ir Švedijoje jais tapo diduomenės kreatūros. Tam Lietuvos visuomenė dar nebuvo pribrendusi.

Vietinio didžiūno iškėlimas - jau aukštos tautinės savimonės rodiklis (aiškiai pasakoma: sprendžia tauta, o ne dinastija), XIV a. pa-