o įvairūs vykdomųjų komitetų bei „čekos“ agentai norėjo traukiniais Maskvos kryptimi gabenti prisiplėštą turtą. Geležinkelio stotyje susikaupė daug turto, kilo sąmyšis.

Raudonoji armija Vilniuje ir Vilniaus krašte elgėsi kaip okupacinė kariuomenė ir ėmė vykdyti okupacinės valdžios politinius siekimus. Nors Vilnius jau priklausė Lietuvai, sovietų valdžia jame sudarė revoliucinį komitetą, kurio pirmininku buvo paskirtas su Vilniaus miestu nieko bendra neturėjęs, seniai palikęs Lietuvą ir gyvenęs Maskvoje tipiškas mitingų oratorius bolševikas R. Muklevičius, o nariais – Z. Aleksa-Angarietis ir K. Cichovskis. Taip pat buvo sudaryti Švenčionių ir Trakų apskričių revkomai³⁹.

Vilniaus revoliucinis komitetas, įsikūręs Jurgio prosp. Nr. 13, siekė įvesti kontrolę pramonės įmonėse ir prekybos įstaigose, numatė išrinkti darbininkų komitetus, kurie turėjo perimti dvarų valdymą. Politiniam darbui Rytų Lietuvos dalyje vykdyti buvo atsiųsta komunistų grupė, kurioje buvo CK nariai Z. Aleksa-Angarietis, K. Cichovskis, R. Muklevičius, J. Olskis ir K. Giedrys. Komunistai net pradėjo leisti savo laikraščius, kuriuose ragino gyventojus ruoštis ginkluotam sukilimui⁴⁰. Kartu jie liepos 22 d. uždarė laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“, o liepos 25 d. – ėjusį lietuviškos pakraipos lenkų kalba „Echo Litwy“⁴¹.

Lietuvių valdžia, matydama bolševikų savivaliavimus, plėšimus, protestavo dėl priešiškos jų veiklos, nurodydama pasirašytą su Lietuva taikos sutartį. Lietuvos atstovams nurodžius revkomui, jog Vilnius Raudonosios armijos užimtas laikinai ir raudonarmiečiai turės jį palikti, nedviprasmiškai buvo pareikšta, jog jeigu pastarieji pakartos panašius bandymus, bus pasiųsti į kalėjimą, o jokios lietuvių valdžios nėra ir revkomai apie ją visai nieko nežino⁴².

Siekdama išvengti nesusipratimų tarp lietuvių ir bolševikų kariuomenių, Lietuvos karinė vadovybė liepos 19 d. sudarė komisiją iš gen. ltn. M. Katchės, mjr. J. Bylos, kpt. A. Zubrio ir kpt. P. Rusecko, kuri liepos 22 d. Vilniuje su rusų atstovais nustatė tarp kariuomenių laikiną skiriamąją liniją: Ščepkos–Goduciškiai–Goduciškių traktas–Švenčionys–Švenčionėliai–Trakai–Varėna–Gardinas–Sydras, visus šiuos išvardytus punktus priskiriant rusų armijai. Ši linija buvo nustatyta vadovaujantis rusų armijos generalinio štabo 1912 m. liepos 12 d. žemėlapiu. Lietuvos karinė vadovybė savo kariuomenės dislokavimą už skiriamosios linijos numatė nedelsdama pradėti ir užbaigti iki liepos 26 d. Lietuvių karo komendantūra turėjo pasilikti Vilniuje. Be abiejų šalių kariuomenių vadovybių leidimo skiriamosios linijos negalėjo pereiti nei kariniai daliniai, nei pavieniai asmenys. Pirmiau išvardytos priemonės buvo pripažintos laikinomis ir turėjo galioti iki atskiro abiejų vyriausybių susitarimo⁴³.

Liepos 25 d. apie šią nustatytą laikiną skiriamąją liniją buvo pranešta raštu ir bolševikų kariuomenės grupės vadui Švenčionyse⁴⁴.

Tačiau bolševikai ir toliau nebuvo visiškai lojalūs okupuotame Lietuvos krašte. Jų „črezvyčaika“ aktyviai veikė užimtose apylinkėse. Buvo gaunama žinių apie lietuvių veikėjų (kunigų,

___

39 Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža. Vilnius, 1971, t. 1, p. 484.

40 Ten pat, p. 484–486.

41 Vilniaus m. komendanto 1920 m. liepos 29 d. telefonograma Nr. 6 Vyr. kariuomenės vadui // LCVA. F. 496, ap. 2, b. 778, l. 8.

42 I. Danilovas. Vilniuje prie bolševikų // Karo archyvas. Kaunas, 1925, t. 2, p. 180–181.

43 Lietuvos armijos vado gen. ltn. St. Nastopkos 1920 m. liepos 22 d. raštas Lietuvos teritorijoje laikinai buvusios Rusijos kariuomenės vadovybei // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 10, l. 181.

44 Ežerėnų grupės štabo viršininko 1920 m. liepos 25 d. skubus operatyvinis pranešimas Nr. 86 Rusijos kariuomenės Švenčionių grupės vadui // Ten pat, l. 182.