Suvažiavimo dalyvės svarstė laikraščio moterims įkūrimo klausimą. E. Vaitkevičienė perskaitė pranešimą „Apie moterų organizavimąsi ir laikraščio leidimą“. Pranešėja nurodė, kad būtina įsteigti moterims laikraštį, nes moterys į jį drąsiau rašytų, o be to, kitų tautų moterys, kovojančios už savo teises ir geresnį būvį, turi savo laikraštį. Tokiam sumanymui pasipriešino S. Kymantaitė-Čiurlionienė. Ji teigė, jog atskiras laikraštis tik sukels vyrų ir moterų antagonizmą ir kad vyrų spaudoje reikia pradėti kalbėti apie moterų reikalus, kad jie pripažintų joms lygias teises76. Suvažiavime buvo diskutuojama ir apie besikuriančios Lietuvos moterų sąjungos santykius su Visos Rusijos moterų lygiateisiškumo sąjunga. Vienos atstovės siūlė tapti sąjungos skyriumi, kitos – savarankiška sąjunga. Buvo nutarta: 1. Neįeiti į Rusijos moterų susivienijimą. 2. Galimi tik lygūs – federaciniai ryšiai. 3. Padėti rusų moterims dirbti, jei tai neprieštaraus Lietuvos moterų judėjimui77.

Po pertraukos į suvažiavimą atvyko daug kunigų, nes buvo numatyta rinkti komitetą. Jie, kalbėdami iš tribūnos, bandė sukelti nesantaiką tarp prezidiumo ir atstovių. Kunigas Dogelis savo kalboje pavadino visas vilnietes bedievėmis ir socialistėmis78. V. Kapsukas, paprašęs žodžio, kvietė susirinkimo dalyves neklausyti kunigų, o eiti kartu su socialdemokratais. Kilo didžiulis sąmyšis, nes kunigas Stakelė, išėjęs į sceną, pradėjo plūstis ir grasinti. Policija norėjo suvažiavimo darbą nutraukti, neleisti jam priimti nutarimus. Teisininkui P. Leonui pavyko išspręsti kilusį nesutarimą.

Prezidiumui pasiūlius, buvo priimti šie nutarimai: 1) kuriama sąjunga iškovoti moterims teisių, kuri jungiasi su panašiomis kitų tautų sąjungomis; 2) moterų padėčiai pagerinti kuriamos sąjungos pagal užsiėmimus; 3) moterų sąjungos veikia atskirai arba drauge su vyrais; 4) tai sąjungai tvarkyti išrenkamas 10 asmenų komitetas. Ketvirtas punktas sukėlė audringas diskusijas, nes buvo svarstoma, kokiu kvalifikaciniu pagrindu rinkti moteris į komitetą. P. Leonas vėliau rašė: „Susidarė karšta atmosfera, labiausia dėl to, kad ginčuose dalyvavo vyrai, tarp kurių srovinis susiskirstymas jau buvo stipriai pasireiškęs“79. Į komitetą buvo išrinktos F. Bortkevičienė, K. Norkytė, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, C. Leonienė, G. Petkevičaitė, J. Žymantienė-Žemaitė, J. Griniuvienė, M. Putvinskaitė, T. Kubilinskaitė, O. Pleirytė-Puidienė, E. Vaitkevičienė, M. Pečkauskaitė, M. Robašauskienė, E. Lebkauskaitė, O. Daugelytė, M. Augustinaitė. Jos buvo dviejų srovių: katalikės ir pažangiosios.

Komiteto narės nesutarė, kur turėtų būti kuriamos sąjungos centras. Kaunietės norėjo, kad centras būtų Kaune. Vilnietės, nenorėdamos sąjungos atiduoti į kauniečių rankas, juolab kad šioms įtaką darė kunigai, siūlė moterų sąjungą kurti Vilniuje. Pasidalijus pareigas, komiteto prezidiumas dirbo Vilniuje, o likusi komiteto dalis – Kaune.

Prezidiumo pirmininkė G. Petkevičaitė pavedė S. Kymantaitei-Čiurlionienei ir O. Pleirytei-Puidienei

76 Apie moterų laikraštį // Vilniaus žinios, 1907, spalio 30.

77 Ten pat.

78 Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo 1907 m. Kaune prisiminimai // Lietuvos žinios, 1937, gruodžio 11.