rafinė ekspansija į rytus tapo rimtu istoriniu reiškiniu. Ji sukėlė tautinių problemų Čekijoje, o Lenkija prarado Si­leziją ir Pamarį. Žinoma, vietiniai žemdirbiai ir amatininkai daug ko pasimokė iš atvykėlių. Ankstyvoji Piastrų monarchija kaldino savo pinigus, bet leido jų labai nedaug, politinės manifestacijos funkcija čia prilygo ekonomi­nei. Todėl lenkų karaliai siekė prisivilioti kuo daugiau vokiečių pirklių ir žydų palūkininkų, nešusių pinigą į šalį. Ispanijoje žydai perėmė ispanų, Prancūzijoje - prancūzų, Vokietijoje - vokiečių kalbą, o Lenkijoje jie ir pasilaikė iš Vokietijos atsineštąją idiš. Tai gerai parodo, kaip imigrantų struktūros lėtai įauginėjo j vietinę visuomenę.

Patys pirmieji vokiečių imigrantai rytinės Vidurio Europos šalyse buvo dvasininkai. Jie nešė katalikų tikėji­mo tiesas, bažnytinę teisę, feodalinės monarchijos ir stambiosios žemėvaldos sampratą. Jie rado puikiai juos su­prantantį vietinį elitą. Dvasinis elitas tapo veikliu šios aplinkos katalizatoriumi, jos siekius ir veiksmus išmokęs reikšti sąvokomis it teisiniais aktais. Visa tai atsirastų savaime, bet dabar darėsi tikslingiau, sparčiau ir plačiau. Vi­suomeninių ir teisinių santykių išraiška įgavo panašias į Vakarų Europoje egzistuojančias normas, nors turinys ir gerokai atsiliko. Tokiu atveju ir šis turinys jau plėtojosi įgautų formų brėžiama kryptimi. Tad vokiečių riterija bai­gė klostytis XII a., o Lenkijoje XIII a. tapo pradinio ir vis spartėjančio ius militare aktų suteikimo laikotarpiu. Ir jau XIV a. pabaigoje pasirodė pirmosios bajorų luomą įteisinančios privilegijos. Šiuo atveju buvo beveik "pasivy­ta" Prancūzija, bet bajorų teisės abiejose dar labai skyrėsi. Vokiečių miestų savivalda feodalinių senjorų buvo pri­pažinta kaip neatremiamas vietinio visuomeninio gyvenimo reiškinys. Lenkijos miestams vokiečių teisė reiškė jų savivaldos siekių teisinį įforminimą.