| giančiu cecho avangarde. Skaičiuojant nuo mokslinės ar akademiškai institucionalizuotos istoriografijos gyvavimo pradžios, šią permainą galima lyginti tik su ta, kuri lėmė, kad XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje dominavusią politinę-diplomatinę (istoristinę) istoriografiją iš lyderio pozicijų išstūmė socialinė istorija. Retrospektyviai žvelgiant iš naujosios kultūrinės istorijos pozicijų, marksistinė istoriografija, „Analų“ mokykla, vokiškoji integralinė socialinė istorija (vok. historische Sozialwissenschaft)2 yra skirtingos to paties socialinės istorijos projekto versijos.
Socialinės istorijos iškilimo pokario laikais dokumentas yra neseniai į lietuvių kalbą išversta Edwardo Halletto Carro knyga Kas yra istorija?, pirmą kartą paskelbta 1961 m. Tada
E. H. Carras rašė: „o dėl viso kito, manyčiau, jog kuo daugiau istorijoje yra sociologijos ir kuo daugiau sociologijoje – istorijos, tuo geriau joms abiem“3. Socialinės istorijos iškilimą tais laikais atspindėjo ne vien istorikų reiškiama pagarba socialiniams mokslams, bet ir tyrimų tematikos pokyčiai. „Įdomiomis“ ir „aktualiomis“ buvo laikomos temos, susijusios su klasių ir kitų socialinių grupių istorija, visuomenių transformacijos (visų pirma modernizacijos) istorija, socialinių sąjūdžių ir socialinio protesto istorija ir pan.4 1958–1977 m. daktaro disertacijų, apgintų iš socialinės istorijos, skaičius JAV padidėjo keturis kartus ir pranoko daktaro disertacijų iš politinės istorijos skaičių5.
Dabartinio kultūrinės istorijos iškilimo dokumentas yra kitas neseniai lietuvių skaitytoją pasiekęs vertimas – amerikiečių istorikių Joyce Appleby, Lynn Hunt ir Margaret Jacob knyga Tiesos sakymas apie istoriją. Autorės, kurios yra aktyvios šio proceso dalyvės, pateikia tokius faktus: „1976–1990 metais publikacijų apie Prancūzijos istoriją, parašytų anglų kalba ir skirtų politikos bei diplomatijos istorijai, sumažėjo perpus, atitinkamų publikacijų ekonominės ir socialinės istorijos klausimais sumažėjo ketvirtadaliu, o publikacijų intelektualinės ir kultūros istorijos tematika skaičius išaugo dvigubai. Socialinės istorijos populiarumo mažėjimo tendencija dar ryškesnė Prancūzijoje, analų mokyklos tėvynėje. Čia publikacijų apie Prancūzijos istoriją, parašytų prancūzų kalba ir skirtų politikos bei diplomatijos istorijai, sumažėjo ketvirtadaliu, publikacijų ekonomikos ir socialinės istorijos klausimais – perpus, o publikacijų intelektualinės ir kultūros istorijos tematika skaičius padidėjo dvigubai“6.
Kultūrinės istorijos iškilimą paženklino metodologinės diskusijos „Amerikos istorinės apžvalgos“ (American Historical Review) – paties prestižiškiausio JAV istorijos žurnalo – „forumuose“7 bei kituose įtakinguose JAV istorikų periodiniuose leidiniuose8 ; savikritiškos „Analų“ mokyklos istorikų publikacijos9 bei temi-
___
2 Žr.: Norkus Z. Istorika. Istorinis įvadas. Vilnius: Taura, 1996, p. 159–174.
3 Carr E. H. Kas yra istorija? Vilnius: Vaga, 1999,
p. 67.
4 Žr.: Hobsbawm E. J. On History. New York: The New Press, 1997, p. 83.
5 Žr.: Darnton R. Intellectual and Cultural History // M. Kammen (Ed.). The Past Before Us. Contemporary Historical Writing in the United States. Ithaca and London: Cornell UP, 1980, p. 334.
6 Appleby J., Hunt L., Jacob M. Tiesos sakymas apie istoriją, p. 219.
7 Žr., pavyzdžiui: AHR Forum: The Old History and the New // American Historical Review. 1989, vol. 94,
no 3, kur skelbiami Th. S. Hamerowo, G. Himmelfarbo, L. W. Levine’o, J. W. Scotto, J. E. Toewso straipsniai.
8 Žr., pavyzdžiui: Special Issue: German Histories: Challenges in Theory, Practice, Technique // Central European History. 1989, vol. 22, no 3/4.
9 Žr., pavyzdžiui, Jacques’o Revelio, Gerardo Noirielio ir kt. straipsnius knygoje Revel J., Hunt L. (Eds.). Histories. French Constructions of the Past. New York: The New Press, 1995. |
dizainas ir programavimas giriaus