kurią vykdydamos smarkiai praturtėjo vokiečių laivų linijos, nepasitvirtino, emigrantų srautą sumanyta nukreipti į Braziliją. Pasirinkta Paranos valstija, kurioje, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, gyveno apie 80 000 lenkų išeivių. Planuota per 10–15 metų į Paraną bei gretimą Santa Catharina valstiją nusiųsti keletą milijonų žmonių. Tikėtasi, jog per vieną šimtmetį gims daugiamilijoninė naujoji Lenkija. Be to, Valstybinis žemės ūkio bankas savo tautiečiams Peru respublikoje nupirko pusę milijonų hektarų miško. Šiame plote norėta sutalpinti 100 000 žmonių, įkurti stiprų, savarankišką tautinį centrą su savomis mokyklomis, parapijomis ir net vyskupija. Lenkijos kolonizacijos teoretikai tikėjo, kad tik turėdama užjūrio kolonijų, pajūrio valstybė gali įgyti jūrų valstybės statusą. Jis įgyjamas tada, kai jūra tautos gyvenime tampa svarbia gynybine arterija³⁶. Lenkijoje, iš kurios vien 1926–1930 m. emigravo apie 0,5 mln. žmonių, arba po 10 tūkst. kasmet³⁷, buvo kuriami emigraciją reglamentuojantys įstatymai, reguliuojančios, organizuojančios ir kontroliuojančios organizacijos, fondai³⁸. Išeivijos tautiškumui palaikyti lėšos buvo skiriamos ir iš valstybės biudžeto. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje įsteigtas Mokslinis institutas emigracijai ir kolonizacijai tirti kas ketvirtį skelbė tyrinėjimų rezultatus, valdžios institucijoms ir visuomenei padėjo orientuotis sprendžiant emigracijos problemas.

Planingos emigracijos idėja

Žinojęs kitų Europos šalių patirtį, pesimistiškai žvelgdamas į likimo valiai paliktos lietuviškos išeivijos ateitį, K. Pakštas pirmasis Lietuvoje ima kelti planingos emigracijos, koncentruojamos kolonizacijos idėjas. Tokią kolonizaciją keletą amžių vykdė britai, ispanai, portugalai, rusai, kiek mažesniu mastu – prancūzai, olandai. Pagal modernios kolonizacijos reikalavimus sutvarkyta emigracija „pirmais keleriais metais jokio pelno nenešdama, ateity labai padidintų lietuvių skaičių ir jų gyvenamų teritorijų plotus“, – rašė K. Pakštas 1928 m.³⁹ Parapijos, mokyklos išeivijos tautiškumą galėtų pratęsti iki trečiosios kartos, o nuolat išlaikyti tautybę galima tik kolonijose, įsikūrusiose toliau nuo didesnių kultūros, judėjimo centrų. Tai leistų susiformuoti savoms tautinėms tradicijoms, susigyventi su naująja žeme, įgyti atsparumo. Lietuvybė išeivijoje ne tik nežūtų, bet dar ir išplėstų Lietuvos kultūrinę įtaką įsikūrimo vietose. Todėl pirmasis svarbiausias išeivijos tikslas – „užtikrinimas tautai daugiau erdvės jos dabartinei ir būsimai plėtotei, suradimas pagrindo jos būsimai didybei“⁴⁰. Antrasis realus išeivijos tikslas, K. Pakšto nuomone, ugdymas sau „tikro draugo ir bendradarbio visuose kultūros, ūkio ir politikos reikaluose, rėmėjo nelaimėse“⁴¹.

Neplaningos emigracijos arba „žmonių pertekliaus išmetimo per duris“ pavertimas kolonizacija, dalies tautos persodinimas į erdvinius, derlingesnius kraštus – toli siekiantis patriotiškas planas. K. Pakšto, įsitikinusio, jog „labai negudri yra ta valdžia, kuri valstybės biudžetą sustato vadovaudamasi vien tik tų metų reikalais, neįžvelgdama tolimesnėn ateitin“⁴², planui įgyvendinti reikia išsamaus išsilavinimo, didelės išminties ir iniciatyvos valstybės veikėjų. Prisimindamas, kad tikslingai apgalvotų, suplanuotų užmojų (išskyrus žemės reformą) neturėjo dar nė viena Lietuvos vyriausybė, K. Pakštas nelaukia rimto valdžios