talikų moterų, pavasarininkų, blaivininkų ir kitų katalikiškų organizacijų atstovas)⁵⁷. Deja, kaip žinome, šio seimo veikla buvo itin trumpa. Tad ir E. Turauskas negalėjo daug pasireikšti.

Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Čekoslovakijai, Jugoslavijai ir Rumunijai (1934–1939 m.)

Po aštuonerių darbo metų Lietuvoje 1934 m. rugsėjo 1 d. E. Turauskas paskiriamas Nepaprastuoju pasiuntiniu ir Įgaliotuoju ministru Čekoslovakijai su rezidencija Prahoje. Dar po metų šios pareigos išplečiamos Jugoslavijai bei Rumunijai (rezidencija lieka Prahoje). Paskyrimą į šį postą plačiai aprašė E. Turauskas savo atsiminimuose⁵⁸.

Kiek E. Turausko tuo metu keliauta Lietuvos valstybės reikalais, liudija antspaudai ir įrašai diplomatiniuose pasuose, kuriuos rūpestingai saugo giminaitė (žmonos sesers Angelės Jankauskaitės dukra Karolina Masiukytė-Paliulienė). Politiko nuveiktus darbus įvertino Lietuvos valstybė: 1938 m. vasario 16 d. už nuopelnus Lietuvai Edvardas Turauskas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu (Gedimino ordino Tėvūno garbės ženklu; Įsako numeris 165). Diplomą pasirašė prezidentas A. Smetona ir Užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis. Tad E. Turauskas nuo 1938 metų gynė gyvybinius Lietuvos reikalus. Tai gana vaizdžiai išdėstyta jo prisiminimų knygoje.

Dar prieš vokiečiams užimant Čekoslovakiją, E. Turauskas kreipėsi į Užsienio reikalų ministrą S. Lozoraitį, prašydamas kito posto. Tam pateikė du motyvus: jau ketveri su puse metų dirbta Prahoje, o antra, po Miuncheno Praha nebeteko savo svarbos ir tapo E. Turauskui politiškai nebeįdomiu postu. Stasys Lozoraitis buvo planavęs E. Turauską perkelti į Rygą, tačiau tam pasipriešino Latvijos užsienio reikalų ministras. Sužinojęs susidariusią situaciją, į Rygą griežtai atsisakė vykti ir E. Turauskas.

Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Lietuvoje (1939–1940 m.)

1939 m. birželio 1 d. E. Turauskas buvo paskirtas Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriumi. Šias pareigas jis ėjo iki 1940 m. birželio 15 d., nors jau kovo 1 d. buvo paskirtas Lietuvos delegatu prie Tautų Sąjungos.

Einant šias pareigas, jam teko atsakingas vaidmuo: 1939 m. – tai ir Vokietijos ultimatumas Lietuvai dėl Klaipėdos, tai ir Antrojo pasaulinio karo pradžia. Reikėjo laikytis Lietuvos paskelbto neutraliteto, ginti tai nuo kai kurių iniciatorių pulti Lenkiją 1939 m. rugsėjo mėnesį ir rūpintis Lenkijos pabėgėliais Lietuvoje. Po to – sunkios derybos su Sovietų Sąjunga dėl savitarpio pagalbos sutarties ir nuolatinės diskusijos su Pozdniakovu, Sovietų atstovu Kaune. Dar vėliau prieš Sovietų Sąjungai pateikiant Lietuvai ultimatumą, buvo įvairios Sovietų Sąjungos priemonės⁵⁹...

Politikos departamentas, vadovaujamas E. Turausko, turėjo kelias referentūras: Rytų, Vakarų, Vokietijos, Tarptautinių organizacijų. Kiekvienoje jų dirbo po vieną ar du žmones.

E. Turauskas atstovavo Užsienio reikalų ministerijai grąžinant Vilnių. Į Lietuvos sostinę jis atvyko kartu su