| pokalbį su Vokietijos užsienio reikalų ministru G. Štrezemanu, 1928 m. sausio 25 d. Lietuvos užsienio reikalų ministrui A. Voldemarui pripažinus, kad Lietuvai geriausia santykius su Lenkija palikti tokius, kokie yra, Vokietijos diplomatijos vadovas tam visiškai neprieštaravo.5 Lietuvos pasiuntinys V. Sidzikauskas, tiesioginis Lietuvos atstovybės Vokietijoje plk. K. Škirpos šefas, savo pranešime iš Berlyno tų pačių metų vasario mėn. rašė, kad Vokietijos vadovai neatsisako remti Lietuvos jos diplomatinėje kovoje prieš Lenkiją ir pataria jai dėl „normalių santykių“ sąvokos į diskusijas apskritai nesileisti.6 Sutartimis nustatytų bei draugiškų santykių su Vokietija plėtojimo siekis aiškiai pastebimas A. Voldemaro vykdytoje Lietuvos užsienio politikoje. Beje, A. Voldemaras netgi atvirai buvo pareiškęs, kad „...raktas į Vilnių esąs Berlyne...“7. Jis nevengė tiesiogiai tartis su Vokietija ir Klaipėdos krašto reikalais, užuot ieškojęs Klaipėdos krašto signatarių užtarimo, kurio greičiausiai ir nebūtų sulaukęs. Lietuvos užsienio reikalų ministro poste A. Voldemarą pakeitęs D. Zaunius Lenkiją pagrįstai laikė Antantės „...filija (dukte – L. L.) Europos rytuose...“, besinaudojusia visiška savo patronės Prancūzijos, o per ją ir Anglijos parama su Tarybų Sąjunga ir Vokietija turėjusia įtemptus santykius.8 Praėjus tik savaitei po jo paskyrimo užsienio reikalų ministru, D. Zaunius 1929 m. lapkričio 15 d. buvo pareiškęs, kad „...mūsų užsienio politikos uždavinys yra atstatyti Lietuvos valstybę etnografinėse jos sienose su sostine Vilniumi, kaip tas ir Lietuvos konstitucijoje pasakyta...“9 Taigi Lietuvos užsienio politikos orientacija nesikeitė, tačiau D. Zaunius, skirtingai nuo A. Voldemaro, laikėsi nuomonės, jog Klaipėdos krašto konvencijos laikymasis ar nesilaikymas turėjo būti svarstomas Tautų Sąjungoje, o ne tiesioginių Lietuvos–Vokietijos disputų Klaipėdos reikalais metu, darant nuolaidas Vokietijai. D. Zauniaus nuomone, Klaipėdos krašto reikalai turėjo būti išskirtinė vidaus, o ne užsienio politikos siritis.10 Todėl, nors ir ne savo noru, 1930 m. prieš klaipėdiečių skundo svarstymą Tautų Sąjungos rudens sesijoje J. Kurtijui padaręs nuolaidų, D. Zaunius, sugrįžęs iš Ženevos, buvo įteikęs Respublikos Prezidentui A. Smetonai atsistatydinimo pareiškimą, kurio šis nepriėmė.
Plk. ltn. Bredovas minėto pokalbio su K. Škirpa metu pareiškė, kad „...atskiri nesusipratimai Klaipėdos krašto reikalais neturėtų paliesti pagrindinės dviejų valstybių politikos Lenkijos atžvilgiu.“11 Tačiau dar 1928 m., didžiausios įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos metais, kai Prancūzija ir Anglija Lietuvos vyriausybei darė spaudimą, siekdamos, kad pastaroji užmegztų su Lenkija normalius diplomatinius santykius, Vokietijos vyriausybė buvo pavedusi savo atstovui Kaune Moratui padaryti demaršą, per kurį Lietuvai buvo patariama derybose su Lenkija nekelti per daug griežtai Vilniaus klausimo ir apskritai laikytis sukalbamesnės taktikos.12 Nors Vokietijos pasiuntinys, Prancūzijai ir Anglijai darant spaudimą dėl bendro pareiškimo Kaune, jų kolektyviniame demarše dalyvauti ir atsisakė, vis dėlto tokia Vokietijos pozicija Lietuvos vyriausybei buvo tarsi karti piliulė, kurią teko nuryti. Juk dar per susitikimą su Vokietijos užsienio reikalų ministru G. Štrezemanu 1928 m. sausio mėn. A. Voldemaras tikėjosi didesnės Vokietijos paramos Lietuvos santykiuose su Lenkija ir netgi turėjo vyriausybės įgaliojimą, lauktos politinės paramos |
dizainas ir programavimas giriaus