ein Freres Le Loćle“. Buvo užsakyti 300 sidabrinių be kaspinų medalių ir štampai, kurie buvo numatyti pristatyti iki 1939 m. sausio 15 d.59 Tačiau užsakymas laiku nebuvo įvykdytas. Archyviniuose dokumentuose randame tokį faktą, kad „1939 m. kovo 8 d. buvo gautas leidimas įvežti iš Šveicarijos sidabrinius medalius be muito (su dėžutėmis) 1000 lt. muito ribose“60.
Šie Kariuomenės pirmūnų sąjungos inicijuoti ir jų rūpesčiu pagaminti medaliai dar turėjo ženkliuką, kuriame buvo įrašyta data „1917–1919“. Be ženkliuko medalis buvo ne visai sukomplektuotas. Gaminti ženkliuką buvo patikėta P. Kraujaliui. Jis turėjo jų pagaminti
600 vienetų61.

Lygia greta su medalių gamyba vyko ir juridinis jų įteisinimas. Sąjungos Vyriausioji valdyba parengė medalio statutą ir pateikė jį tvirtinti Ministrų kabinetui ir Seimui. Taip pat buvo sudaryta komisija, kuri turėjo patikrinti sąjungos narių anketas ir išsiaiškinti, ar visi jas užpildę yra pirmūnai. Į šią komisiją įėjo šie kariuomenės pirmūnai: plk. Juozas Tumas, plk. V. Ingelevičius, plk. ltn. Jonas Laurinaitis, mjr. K. Sabalys ir ats. mjr. Jonas Puikūnas-Pupkis.

Norint įteisinti Kariuomenės pirmūnų medalį, reikėjo padaryti galiojančio Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimus. KAM buvo jau anksčiau pritarusi tokio medalio steigimui, tad pristatyti jo statuto projektą Seime paskyrė brg. gen. K. Navaką. Pirmasis pristatymas įvyko 1939 m. sausio 26 d. IV Nepaprastojoje sesijoje. Pateiktas Kariuomenės pirmūnų medalio statuto projektas Seime sukėlė diskusijas ir jo svarstymas bei priėmimas užtruko daugiau kaip metus. Diskusijų atgarsiai pasiekė ir spaudą. Todėl plačiau supažindinsime su pataisos dėl medalio svarstymu Seime. Brg. gen. K. Navakas, atstovaudamas Vyriausybei, supažindino Seimą su KAM nuomone svarstomu klausimu ir pabrėžė, kad „[...] vienas laisvės kovų etapas, būtent lietuvių pastangos kuriant Lietuvos valstybės karinę jėgą Rusijoje, nėra tinkamai įvertintos ir pažymėtos. [...] tas pasiryžimas ir idealizmas, tėvynės meilė ir ilgesys iš esmės yra toks pats, koks ir kūrėjų savanorių“62. O skirtumas tas, kad į tą sąjūdį būrėsi niekieno nešaukiami, ir ne tik karininkai, inteligentija, bet ir kareiviai, kurie save išskyrė iš lenkų, rusų ir būrėsi į atskiras lietuviškas dalis. Prelegentas aiškino Seimui, kad „[...] kariai rūpinosi visos tautos politiniais reikalais: veikė kontakte su Lietuvos Tautos Taryba, siuntė savo atstovus į Lietuvių Seimą Petrapily ir į svarbias konferencijas Stokholme, į tautų suvažiavimą Kijeve, dalyvavo tautų kariškame bloke Petrapilyje, savo iniciatyva ir autoritetu Voroneže atstatė tautos atstovybę – Vyriausiąją Rusijos Lietuvių Tarybą“63. Pristatomas įstatymo pakeitimo projektas, kaip pažymėjo brg. gen. K. Navakas, nesuteikia jokių ypatingų privilegijų. Medalį gautų tik tie kariuomenės pirmūnai, kurie būtų tokiais pripažinti. Jų atranką darytų Kariuomenės pirmūnų sąjungos Taryba ir valdyba, o dar tikrintų Krašto apsaugos ministro skirta komisija. Teikiama įstatymo pataisa numatė ir kelias materialias lengvatas, tai „[...] apdovanotiems kariuomenės pirmūnams, medalio pirmūnams, ne jaunesniems kaip 60 metų, skirti 50 metinių pensijų po 100 litų kiekvienam“ ir „[...] 181 str. remiantis, pirmūnui turi suteikti teisę važiuoti 1/3 papiginto geležinkelio bilietu“64. Pristatymo

---

59 Pasitikėjimo bendrovės „Veikla“ direktoriaus Augustausko raštas. Ten pat, b. 1, l. 223.

60 Raštas apie leidimo gavimą parvežti medalius. Ten pat, l. 237.

61 Prašymas P. Kraujeliui. 1938 m. gruodžio 29 d. Ten pat, l. 222.

62 Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo projektas. Seimo 114/13-asis posėdis, 1939 m. sausio 26 d // Seimo stenogramos. IV nepaprastoji sesija. 1939-01-10–1939-02-15, p. 9–10.

63 Ten pat, p. 10.

64 Ten pat, p. 11.